Savo esė „Prarastas dailyraščio menas“, paskelbtame britų laikraštyje „The Guardian“, U.Eco reaguoja į neseniai paskelbtus duomenis apie tai, kad jau pusė italų moksleivių, įpratusių rašyti kompiuteriu ir trumpuosius tekstus mobiliuosiuose telefonuose, vis sunkiau įveikia ranka rašomas raides.
Knygų „Rožės vardas“ ir „Fuko švytuoklė“ autoriaus manymu, tauraus dailyraščio įgūdžio praradimas prasidėjo dar iki kompiuterių eros, kai buvo išrastas tušinukas, kuris rankraščiuose užmušė „dvasią, stilių ir asmenybę“.
Rašymas žąsies plunksna arba rašaliniu plunksnakočiu seniau reikalaudavo iš vaiko pastangų ir neskubėti, o ir suaugusiam žmogui plunksnos ir popieriaus pasipriešinimas suteikia galimybę ilgiau ir kruopščiau apgalvoti tai, ką reikia parašyti. Be to, dailyraštis reikalauja tvirtos rankos ir gerai valdyti ranką bei akį.
Garbusis rašytojas primena, kad daugelis praeities tradicinių užsiėmimų ir šiandien vis dar gyvuoja: jojimas, fechtavimasis, buriavimas, pašto ženklų kolekcionavimas, žygiai pėsčiomis.
U.Eco ragina šiuolaikinius tėvus siųsti savo vaikus į kaligrafijos mokyklas jų „psichomotorinės gerovės“ vardan.