Pasak Gdanske esančio Centrinio jūrų muziejaus tyrėjų, netoli
Baltijos jūros Helio pusiasalio nuskendęs maždaug 30 metrų ilgio
laivas galėjo būti pastatytas XVII arba XVIII amžiuje.
Puikiai išsilaikęs butelis ir mėginiai, paimti iš gana storo
nežinomos medžiagos sluoksnio, buvo atiduoti ištirti
specializuotoje laboratorijoje.
Pasak Gdynės laboratorijos „J.S.Hamilton“ darbuotojo Stanislawo
Kmieciako, iš pradžių manyta, kad rastame
butelyje esama vyno. Tačiau ištyrus paaiškėjo, kad skystyje, kuris
ilgą laiką gulėdamas jūros dugne beveik nepakito, alkoholio esama
tik 3,29 procento, todėl veikiausiai tai buvo alus.
Tyrėjai nustatė, kad butelio sandarumas nebuvo pažeistas, nes
jo turinyje neaptikta jokių jūros vandens pėdsakų.
Paaiškėjo, kad senovinio alaus gamybai naudotas mineralinis
vanduo, kuriame gausu natrio, fosforo, magnio, geležies ir cinko.
Taip pat aptikta sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, arseno, kadmio ir
švino) pėdsakų, tačiau jų kiekis neviršija šiuo metu
galiojančių leistinų normų.
Pasak S.Kmieciako, senovinis alus nuo dabartinio skiriasi itin
mažu iš apynių išgaunamų karčiųjų medžiagų kiekiu.
„Karčiųjų medžiagų buvo taip mažai, jog mūsų laikų
aludariai šio skysčio nelaikytų alumi, - sake jis. - Tačiau
tikriausiai anuomet galiojo kitokie standartai“.
Kiek sunkiau buvo išaiškinti suakmenėjusio sluoksnio kilmę.
Iš pradžių mokslininkai manė, kad jis galėjo susidaryti iš
taukų, lajaus ar net aliejaus krovinio, kuris ilgiau nei du
šimtmečius buvo veikiamas jūros vandens.
Tačiau pagal būdingų riebiųjų rūgščių ir sterolių
sudėtį ekspertai galiausiai nustatė, kad laivas gabeno sviesto
krovinį.
Iškelti radiniai perduoti Centriniam jūrų muziejui, kuris
ketina juos eksponuoti. Suakmenėjusį sviestą užkonservuoti gali
būti keblu, mat jį reikia laikyti žemoje temperatūroje.