Tačiau gydytojas Davidas Dosa, kuris 2007 metais
pirmasis aprašė Oskaro neįprastu sugebėjimus medicinos žurnale
„New England Journal of Medicine“, sako niekada neketinęs to katino
vaizduoti kaip pabaisos, taip pat tvirtino, kad jo pasirodymas prie
paciento lovos neturėtų būti vertinamas neigiamai.
Daktaras D.Dosa sakė, kad neseniai išleistoje savo knygoje
„Vizitai su Oskaru: Nepaprastas paprasto katino talentas“ (Making
Rounds With Oscar: The Extraordinary Gift of an Ordinary Cat) šis
keturkojis vaizduojamas palankesnėje šviesoje ir kad ta knyga bus
naudinga žmonėms, turintiems mirtina liga sergančių artimųjų.
„Po straipsnio „New England Journal“ susidarė įspūdis, kad
Oskarui užlipus ant jūsų lovos, esate pasmerktas mirti, tačiau iš
tiesų nebuvo atskleista, kaip į tai reaguoja artimieji“, - sakė
D.Dosa, kuris yra Browno universiteto medicinos profesorius
asistentas.
„Norėjau parašyti knygą, kurioje būtų aptarti ne vien Oskaro
gebėjimai, bet ir papasakota, kodėl jis yra svarbus artimiesiems ir
slaugytojams, kurie būna su (mirštančiu pacientu) iki pat jo
gyvenimo pabaigos“, - pridūrė gydytojas.
Pasak D.Dosos, Oskaro istorija yra stulbinama daugeliu
atžvilgių.
Oskaras, kuris buvo paimtas iš gyvūnų prieglaudos, kai buvo dar
mažas kačiukas, laikomas kaip pacientams paguodą teikiantis
gyvūnas Rod Ailando mieste Providense įsikūrusiame Steere'o slaugos ir reabilitacijos centre. Šiuose slaugos namuose gydomi
silpnaprotyste ir įvairių ligų galutinėmis stadijomis sergantys
pacientai.
Šeštasis pojūtis?
Kai Oskaras buvo apie šešių mėnesių amžiaus, slaugos namų
darbuotojai pastebėjo, kad katinas nuolat įsitaiso miegoti
mirštančių pacientų lovose.
Iki šiol jis yra tiksliai nuspėjęs apie 50 mirčių.
D.Dosa prisiminė atvejį, kai darbuotojai buvo įsitikinę, jog
vienas pacientas neišvengiamai mirs, tačiau Oskaras nenorėjo būti
su tuo žmogumi ir pasirinko kito paciento lovą. Paaiškėjo, kad
katinas nesuklydo: jo pasirinktas žmogus mirė anksčiau, nors
skyriaus darbuotojai to visiškai nesitikėjo.
Pasak D.Dosos, kol kas neturima mokslinių duomenų, kurie
galėtų paaiškinti Oskaro gebėjimus, tačiau gydytojas mano, jog
tas katinas tikriausiai užuodžia kažkokius feromonus ar kvapus,
kurių žmonės nejunta.
D.Dosa sakė, jog jam labiausiai rūpi ne išsamiau ištirti
Oskaro talentą, bet pateikti jį kaip pavyzdį, pasakojant apie
mirtinas ligas, kurios yra šio gydytojo pagrindinis darbo objektas.
„Galima daug pasakoti, ką veikia Oskaras, tačiau taip pat galima
daug papasakoti žmogiškame lygmenyje, ką patiria artimieji, būdami
slaugos namuose prie gyvenimo slenksčio atsidūrusio ar pažengusia
demencija sergančio žmogaus“, - aiškino jis.
„Galbūt ši knyga bus šiek tiek priimtinesnė, nes joje
pasakojama apie katiną. Mes iš tiesų labai mažai žinome apie
slaugos namus, o (šioje knygoje) mėginama išsklaidyti mitą, kad
(tokios įstaigos) yra siaubingi fabrikai, į kuriuose žmonės
patenka, kad numirtų“, - pridūrė gydytojas.
Pasak D.Dosos, žinia apie Oskarą, kuriam greitai sukaks penkeri
metai, iš karto sukėlė šeimų, norinčių perkelti savo
artimuosius į Steere'o slaugos namus, susidomėjimą.
Kai kurios šeimos savo nekrologuose netgi reiškė padėką
Oskarui, kad šis jų artimiesiems suteikė bent kokią paguodą
paskutinėmis gyvenimo valandomis.
Tačiau gydytojas sako, kad Oskaro būdas nė kiek nepasikeitė
dėl ypatingo žmonių dėmesio: katinas daugiausiai laiko praleidžia
žiūrėdamas pro langą - tačiau jis tapo kiek draugiškesnis.
„Kai pirmą kartą susitikau su Oskaru, jis man įkando. Per
kelerius metus (mūsų santykiai) pašiltėjo. Mes dabar geriau
sutariame“, - aiškino D.Dosa.
„Nemanau, kad Oskaras yra unikalus, tačiau jis gyvena unikalioje
aplinkoje. Gyvūnai išsiskiria savo gebėjimais pajusti dalykus,
kurių nematome mes - ar tai būtų vėžį užuodžiantis šuo, ar
žemės drebėjimus nujaučianti žuvis. Gyvūnai žino, kada jie yra
reikalingi“, - sakė gydytojas.