V.Detman šeima tada persikraustė iš provincijos į Stokholmą, ir katinui, kuris buvo įpratęs vaikščioti savarankiškai ir kur užsimano, mieste nepatiko. Pasitaikius mažiausiai galimybei, laisvę mylintis gyvūnas nepraleisdavo progos išsmukti iš namų.
Kai vieną gražią dieną Lakricas negrįžo, V.Detman šeima pradėjo aktyvias paieškas, bet jos nedavė jokių rezultatų. Vera nusprendė, jog jau niekada nepamatys savo numylėtinio. Ir štai, praėjus devyneriems metams, jai netikėtai paskambino iš kačių prieglaudos, kur galiausiai atsidūrė Lackritzas. Katinas buvo atpažintas pagal tatuiruotę ant ausies.
Didelį įspūdį daro Švedijos gyvūnų globos namų darbo lygis ir jų darbuotojų tikėjimas laiminga pabaiga: juk informaciją apie šią karino žymę savo duomenų bazėje jie saugojo net devynerius metus.