„Man labai liūdna matyti šiuos žmones, kurie yra tokio paties amžiaus kaip ir mano anūkas ir gyvena tokiomis sąlygomis. Noriu jiems padėti“, - sako 78 metų į pensiją išėjęs inžinierius Huangas Rixinas, kurio manymu, laikas spręsti Pekino „skruzdžių“ problemą.
Laikraštyje perskaitytas straipsnis apie Japonijos kapsulinius viešbučius – nykštukines kamarėles, kur telpa tik vienas žmogus, bet kur yra visi patogumai ir, svarbiausia, privatumas – kažkada vandens jėgaines projektavusį inžinierių įkvėpė sukurti geresnius būstus Pekino „skruzdžių kolonijai“.
„Jaunuoliai Japonijoje mėgsta taip gyventi. Tai šalis, kurioje trūksta vietos. Panaši padėtis ir Pekine bei Šanchajuje, tad manau, kad idėja gali išpopuliarėti ir Kinijoje“, - sako jis.
Huangas Rixinas išsinuomojo tris kambarius trečiame paprasto triaukščio pastato aukšte ir pavertė juos aštuoniomis kamaraitėmis. Namas stovi arčiau nei už 2 km nuo Pekino elektronikos centro Žonguancunio, kur dirba daugybė ką tik universitetus baigusių jaunuolių.
Dešimtys tūkstančių jų gyvena po kelis viename kambaryje. Paprastai jie uždirba mažiau nei 2 tūkst. juanių (760 litų) per mėnesį ir mažiausiai 150 juanių (57 litus) sumoka už būstą – neretai šeši žmonės gyvena viename 10 kvadratinių metrų ploto bute.
Miesto valdžia planuoja statyti pigius būstus „skruzdėms“, tačiau Huango Rixino apskaičiavimais, naujų butų pakaks tik 20 tūkst. žmonių: „O kaip likusieji 30 tūkstančių? Aš vis dar nerimauju, ar jiems bus įperkamas toks butas, nors vyresniems žmonėms kaip aš, dirbusiems valstybei visą gyvenimą, valstybė parūpino saugumą“.
Jauni žmonės iš skruzdžių kolonijos turi kapanotis rinkos ekonomikoje ir kovoti dėl savo ateities, sako inžinierius. Pastarąsias dvi savaites jis sulaukė dešimčių skambučių kasdien iš potencialių nuomininkų ir žurnalistų: „Visi kambariai jau išnuomoti. Septyni nuomininkai yra universiteto absolventai, o aštuntasis – 35 metų rašytojas, norėjęs patirti, ką reiškia čia gyventi“.
Pirmoji nuomininkė įsikraustė ketvirtadienį. 25 metų iš Šansi provincijos kilusi Zhang Qi, dirbanti vienoje Pekino reklamos agentūroje, prisimena, kad anksčiau turėjo dalytis miegamuoju su kitais žmonėmis, o dabar turi erdvės tik sau. Ji sako planuojanti čia gyventi bent metus „arba, jei įmanoma, gyvensiu čia tol, kol ištekėsiu“.
Mažose kamaraitėse – 2,4 m ilgio, 0,72 m pločio ir 2 m aukščio – yra lova, stalas, kėdė, televizorius ir interneto ryšys. Balandžio pradžioje jas išbandė šeši savanoriai, tarp jų – studentas iš Šenjango Sunas Changyunas.
„Nors kambarys labai mažas, jis visas priklauso man, tarsi nuosavas namas. Galiu klausytis savo mėgstamos muzikos, be trukdžių žiūrėti filmus. Galbūt mažame kambarėlyje kiek žvarboka, bet manau, kad tai taps nauja jaunimo mada, - rašo jis savo tinklaraštyje. - Man po universiteto baigimo nuobodu gyventi vienam. Jei galėčiau gyventi tokiame bute su kitais absolventais, jie būtų mano laiminga šeima, apie kurią svajoju“.
Huangas Rixinas teigia išgalintis pastatyti tik aštuonias kamaraites ir daugiau neplanuoja: „Kapsuliniai butai gal ir neišspręs būsto problemos visiems, tačiau kai kuriems žmonėms jie gali būti puiki alternatyva“.
Kamaraičių statybai iš nedegių medžiagų jis išleido 40 tūkst. juanių (15 tūkst. litų). Dar 2 tūkst. juanių per mėnesį atsieina trijų kambarių nuoma. Už kambarį kapsuliniame bute jis iš nuomininkų prašo 250 juanių (95 litų) per mėnesį, taigi savo išlaidų nepadengs.
„Dariau tai ne dėl pinigų, o norėdamas padėti mažai uždirbančiam jaunimui. Girdėjau daugybę žmonių kalbant apie mano butą. Į jį planavo atsikraustyti imigrantai darbininkai. Manau, kad ateityje jie bus populiarūs“, - sako buvęs inžinierius.