Laura Francatelli aprašė, kaip skęstant
laineriui girdėjo „baisų dundėjimą“, o paskui - šimtų
skęstančių keleivių „klyksmus ir riksmus“.
Ji 1912-aisiais „Titaniku“ keliavo drauge su savo darbdaviu -
škotų žemvaldžiu seru Cosmo Duffu-Gordonu -
ir jo žmona ledi Lucy Christiana.
C.Duffas-Gordonas ir jo palyda sulipo į vieną paskutinių
gelbėjimosi valčių, kurioje buvo vietos 40-čiai žmonių, bet kuri
išplaukė vos su penkiais keleiviais ir septyniais įgulos nariais.
Vėliau seras tiems įgulos nariams sumokėjo po maždaug penkis
svarus - tai prilygsta maždaug 300-ams dabartinių svarų - ir
turėjo teisintis dėl kaltinimų, kad papirko juos siekdamas
užsitikrinti savo saugumą.
Viename emocingiausių savo pasakojimo - rašytinių parodymų
katastrofą tyrusiems britų pareigūnams - fragmentų L.Francatelli
detaliai aprašė, kas nutiko, kai jų gelbėjimo valtis buvo nuleista
į vandenį.
„Mes vis yrėmės, sustodavome ir vėl irdavomės, girdėjau
vykstant kažkokias kalbas apie visą tą įtraukimą, jei laivas
nuskęstų, - rašė ji. - Buvome jau toli, kai pamatėme „Titaniką“
pakylantį ir nuskęstantį“.
1912 metų balandį „Titanikas“ per pirmąją savo kelionę,
kurią pradėjo Sautamptone Pietų Anglijoje ir turėjo baigti
Niujorke, Atlanto vandenyne susidūrė su ledkalniu ir nuskendo. Per
šią katastrofą žuvo maždaug 1,5 tūkst. žmonių.
L.Francatelli pasakojimas šeštadienį buvo parduotas
kolekcininkui iš Rytų Europos, kurio pavardė neskelbiama.
„Titaniką“ menančių daiktų aukcioną surengė Divaizise
Pietvakarių Anglijoje įsikūrusi kompanija „Henry Aldridge and Son“.