Saksofonistas Gintaras Mockus antradienio vakare Bernardinų kapines pripildė iškilių kompozitorių kūrinių garsais. Susirinkę keliolika klausytojų ieškojo patogesnės vietelės ar pasvirusio antkapio atsiremti ir pasimėgauti muzika. Dar niekada kapinėse neskambėjo saksofonas.
„Miestas ir kapinės“ - tokia buvo ekskursijos tema. Ekskursijai vadovavo jaunas į paveldosaugą pasinėręs magistrantūros studentas Kšištofas Tolkačevskas, prisipažinęs, kad kapinės – vienintelė vieta, kur jis „dirba“ gidu, dažniausiai – savo draugams. Vaikinas apie 211 metų sulaukusias kapines pasakojo jau antrą kartą. Pirmąjį – prieš metus, taip pat Europos kapinių savaitės renginyje.
Prieš 211 metų įkurtas Bernardinų „mirusiųjų miestas“ glaudžia nuo 7 iki 11 tūkstančių mirusių Vilniaus gyventojų. Jose palaidoti žinomų mokslininkų, dailininkų, rašytojų, muzikantų palaikai. Paminkluose daugiausiai lenkų kalba galima perskaityti ne tik palaidotųjų vardus, pavardes, gimimo ir mirties datas, bet ir velionių profesijas, jausmingus artimųjų žodžius.
Užrašų paminkluose bei nuostabios gamtos į kapines „patyrinėti“ romantikai ateidavo jau nuo XIX amžiaus. Netoli Vilniaus senamiesčio, ant kalvos įsikūrusiose kapinėse atsiveria graži panorama, dėl to čia – beveik kaip parke. „Dabar Lietuvoje kapinėse priimta pasisodinti gėlių darželį ir verkti. O jei mes ateinam, pajaučiam gyvenimą, save, praeitį, ateitį, mes irgi esame romantikai“, - sakė renginio organizatorė, istorikė Vida Girininkienė.
“Sovietmetis nors kam nors pasitarnavo: Bernardinų kapinės sovietmečiu tarsi užsikonservavo, jose nebuvo laidojama, nebuvo pristatomi nauji antkapiniai paminklai. Todėl Bernardinų kapinėse galima matyti skirtingais laikotarpiais pastatytų paminklų“, - paaiškino Audronė Vyšniauskienė, Kultūros paveldo departamento kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė.
Bernardinų kapinės yra kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės. Jose galima susipažinti su laidojimo, atminimo įamžinimo tradicijomis, su mažosios architektūros pasiekimais XIX-XX amžiuje.