Daugelio pasaulio miestų rykštė – grafičiai. Tiesa, menininkai juos paverčia ne terlionėmis, o įspūdingais kūriniais. O kas, jei būtų imtasi ne dažų, o virbalų ir siūlų? Šios priemonės, pasirodo, tinka ne vien miestams gražinti, bet ir protesto akcijoms rengti.
Vos tik sutemsta, Vokietijoje į gatves išeina partizanai. Tik ginkluoti ne automatais „Kalašnikov”, o vilnonių siūlų kamuoliais ir virbalais. Tiesa, ir šiuos ginklus partizanai dažniausiai palieka namuose, o į gatves nešasi tik mezginius.
Staigiais judesiais užmetę ant gatvės žibinto margą šaliką arba ant skelbimų lentos – kepurę, jie vėl dingsta tamsoje.
Kiti darbuojasi kruopščiau – aprengia visą skelbimų lentą ar net medį.
Šis gatvės menas dažniausiai vadinamas „bombardavimu vilna” („Yarnbombing”) arba „partizaniniu mezgimu” („Guerilla Knitting”). Tačiau patys menininkai savo kūrinius labiausiai linkę vadinti minkštais grafičiais.
Idėja – iš Amerikos
Mezgimo partizanai nieko nelaužo, nespardo ir nedaužo. Iki šiol jie nieko nesužeidė ir juo labiau nenužudė.
Nors šių aktyvistų dėka pastaraisiais metais Vokietijoje atsirado daugiau spalvų, yra tokių, kurie nesupranta ir nepateisina mezgėjų veiksmų.
Ši spalvinga idėja kilo 2005 metų vasarą JAV Ostino mieste (Teksaso valstija). Jos pradininkė – amerikietė Magda Sayeg. Jos pirmasis kūrinys – angoros vilnos siūlais apmegzta parduotuvės rankena.
Moteris, neįprastu būdu atgaivinusi močiučių pomėgį, netrukus rado sekėjų – keturias moteris ir vieną vyrą, kurie sukūrė grupę „Knitta Please”.
Patys menininkai ilgus metus buvo niekam nežinomi ir vadinosi iš hiphopo pasiskolintais slapyvardžiais: PolycotN, Knotorious N.I.T. arba P-Knitty. Mat naktinės jų akcijos nebuvo visiškai legalios.
Tačiau nuo to laiko mezgimo partizanai taip išgarsėjo savo tėvynėje, kad nebeslepia pavardžių.
Sekėjai – net Kinijoje?
Praėjus metams kitiems mezgimo partizanai ėmė rengti mezginiais gatvės žibintus, šviesoforus, paminklus, automobilių antenas. Ir ne vien JAV.
Partizaninis mezgimas išplito toli už Teksaso ribų. Europoje – nuo Berlyno iki Stokholmo – tai jau senokai įprastas reiškinys. O turistai teigia pastebėję margų šalikų, puošiančių net Didžiąją kinų sieną.
Kūrėjams partizaninis mezgimas („knitta”) – daugiau negu neįprastas hobis.
„Mielai papuoščiau savo mezginiais visą pasaulį – visada džiaugiuosi, kai mano mažylis sūnus, atpažinęs kokį mezginį, kabantį ant medžio, šaukia: „Knitta!” – kartą prisipažino žurnalistams M.Sayeg.
Kova prieš atomą ir karą
Mezgėjų čiuptuvai jau pasiekė ir Vokietiją. Šalyje jau kuris laikas veikia mezgėjų grupės: „Katernberger Strickguerilla” Esene, „Strick & Liesel” Dortmunde, „B-Arbeiten” Remšeide, „Fluffy Throw-up” Diuseldorfe.
Mezgėjai sugalvoja vis naujų akcijų. Neretai jos yra politinės. Neseniai Diuseldorfo mezgimo partizanai primezgė geltonos ir juodos spalvų ženklų, simbolizuojančių atominę energiją, ir iškabino juos ant 24 Laikrodžių parko stulpų.
Tuo tarpu vienas Danijos menininkas prieš kelerius metus visame pasaulyje išgarsėjo neįprastu protestu prieš karą Irake. Jis rožiniu mezginiu Kopenhagoje aprengė tanką. O kad protesto akcija būtų tarptautinė, siūlus mezginiui menininkui savanoriai siuntė iš viso pasaulio.
Kūriniuose – ir kokia nors žinia
Pastaraisiais metais vis daugiau mezgėjų ryžtasi atsisakyti partizaninės veiklos ir išlįsti į dienos šviesą.
Vis dažniau rengiamos jų kūrinių parodos po atviru dangumi, menininkai sulaukia daug užsakymų – pavyzdžiui, viešbučiai neretai prašo numegzti kokią kepurę stulpui prie įėjimo.
Palyginti su purškiamais grafičiais, megztas menas nedaro jokios žalos.
„Jis neturi jokios griaunamosios galios, netgi neatrodo grėsmingai. Tik perkirpk vieną siūlą, ir kūrinys iširs”, – įsitikinusi Ute Lennartz-Lembeck.
Ši 50 metų Remšeido meno mokyklos mokytoja, įkūrusi grupę „B-Arbeiten”, įprato, kad jos kūriniai nuolat dingsta – kai kurie neišbūna ir valandos.
Nors kai kurie kabo, rodos, ištisus amžius.
Daugumoje Vokietijos miestų megztas ar vąšeliu nertas meno kūrinys, kabantis ant stulpų, niekam nekliūva: praeiviai, pastebėję mezginius, tik pakraipo galvą, nusišypso ir eina toliau.
„Savo kūriniais atiduodu miestui šiek tiek to, ką gavau iš jo”, – tikino mezgėja.
Savo mezginius ji vadina žinia miestui. Dažniausiai jie perteikia kokią nors tiesą, skatinančią susimąstyti.
Ant šaliko, kabančio Miunchene, mezgėja užrašė „Džiaugsmas – prasmės brolis”.
Išglo mieste kabo kepurė, pavadinta „Dialogu”. Mezginys Berlyne linki „Laimės”, Vupertalyje – „Drąsos”.
Negaila ilgų darbo valandų
Susiruošusiems į kelionę draugams ir pažįstamiems U.Lennartz-Lembeck įduoda po šaliką ar kepurę, prašydama pakabinti ant kokio medžio. Duktė netrukus važiuos pailsėti į Islandiją, o viena giminaitė gyvena Kanadoje. Taigi ten keliaus ir mezginiai.
Nors pati U.Lennartz-Lembeck pradėjo megzti tiktai praėjusiais metais, 162 jos darbai jau kabo 8 šalyse ir 47 miestuose. Darbų nuotraukų albumas – socialiniame tinkle „Facebook”. Vėliau darbai turėtų tapti įdomia istorija.
Naujausias jos kūrinys – nertiniu aptrauktas gluosnis Felberto mieste (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė). Jo kamieną juosia rožinės, mėlynos, rausvos ir žalios spalvų nėrinys – lyg kojinė, kurios daugybė pirštų šildo šakas.
Kad aprengtų gluosnį, U.Lennartz-Lembeck dirbo 200 valandų ir vąšeliu nunėrė 400 tūkstančių stulpelių iš 27 spalvų siūlų.
„Medžio aukštis – 3,40 metro, kamieno apimtis apie 1,80 metro – jį aprengti ruošiausi keturis mėnesius”, – juokėsi menininkė.
Pagyvenusi pora stabteli prie medžio ir niekaip negali atsistebėti. Tuo tarpu mezgėja sako dar nebaigusi kūrinio ir ropščiasi į kraną – ji bus patenkinta tik tada, kai nėrinys paslėps ir gluosnio viršūnę.
Tada liks tik padaryti nuotrauką, kuri bus vienintelis kūrinio dokumentas.
Juk kas žino, kiek laiko gluosnis bus aprengtas?