Apleistų pastatų savininkams baudos tiktai kelia šypseną (nuotraukos)

Buvęs Vyriausiasis policijos komisariatas Mindaugo gatvėje, buvusi Šv.Jokūbo ligoninė prie Lukiškių aikštės, buvusi Misionierių ligoninė Subačiaus gatvėje. Tai tik keli iš daugelio objektų, kuriuos drąsiai galima vadinti griuvenomis.

Baisūs jų fasadai, kraupiai atrodo ir patalpų viduje. Tokių apleistų pastatų vien sostinės centre suskaičiuotume dešimtis.

Valdžia nebaudžia didžiulių apleistų pastatų kompleksų šeimininkų.

Mat jie maitina pažadais – esą tuoj tuoj vietoj griuvėsių iškils dailūs statiniai.

Jei ką vis dėlto nubaudžia, tai tik kokį lūšnos savininką.

Vieną kitą trobą sulygina su žeme. Bet Vilniaus tai negelbėja – jis pamažu virsta griuvėsių miestu.

Drumzliname vandenyje pliuškenasi karosai, vėjyje siūruoja meldai.

Aplink vandens telkinį stiebiasi berželiai, karštą vasaros dieną suteikdami pavėsį.

Ne kaimo turizmo sodyboje visa tai surasime, o sostinės Rinktinės gatvėje. Jos pradžia iš tiesų rinktinė – aptriušę Koncertų ir sporto rūmai užkaltais langais, griūvantis „Žalgirio” stadionas, kuriame netvarka tiesiog pribloškia. Ir visa tai – pačiame Vilniaus centre.

Ar šių statinių šeimininkai baudžiami už tai, kad darko miesto veidą?

Taip, bendrovė Ūkio banko investicinė grupė moka šiek tiek didesnį nekilnojamojo turto mokestį už apleistus Koncertų ir sporto rūmus. Tačiau už „Žalgirio” stadioną – ne.

Tarp šių dviejų statinių įsiterpęs kraupiai atrodantis buvęs „Žalgirio” atvirasis plaukimo baseinas, kurio savininkui taip pat dar nė plaukas nuo galvos nenukrito.

Baseine jau seniai tik žuvys plaukioja, bet dar daug vilniečių prisimena tuos laikus, kai jis veikė. Paplaukioti jame buvo galima ir žiemą, o šaltomis dienomis virš statinio būdavo pakibęs garų debesis.

Dabar baseino vaizdas apgailėtinas. Jis aptvertas lentų tvora, kurioje žioji skylė. Įlindus pro ją pirmiausia pasitinka šuo. Išgirdusi kiauksėjimą iš pastato išlenda moteris.

Apžiūrėti 1950-aisiais pastatytą baseiną galima tik gavus „šeimininko” sutikimą.

Trumpai su juo pasikalbėjusi moteris moja: „Užeikite.” Aiškėja, kad viduje šeimininkauja benamiai.

Kazachstane užaugusiam, o dabar baseino patalpose besiglaudžiančiam Vijūnui labiausiai įkyrėjo narkomanai.

Jie į apleistas patalpas braunasi susišvirkšti dozės.

Naktį benamiai neprašytus svečius išvaro, bet dieną šiems kartais pavyksta prasmukti į vidų. Tai įvyksta tuo metu, kai benamiai išeina rinkti metalo arba tuščių butelių.

„Kiek čia visko buvo – metalo, gerų daiktų, net antikvarinių baldų. Viską išnešė”, – dūsavo po nusiaubtas patalpas vedžiodamas vyras.

Jis čia – ne vienas. Be jo, viduje gyvena dar du benamiai ir trys jų moterys.

Kas yra baseino savininkas, benamiai nežino. Jis čia niekada nebuvo pasirodęs. Bet jį galima sutikti Belmonte.

Į baseino patalpas kartkartėmis užsuka tik savininko pasamdytas sargas. Jam gerai, kad čia glaudžiasi benamiai. Juk jie išgrūda visus perėjūnus.

Benamiai neklydo – baseino šeimininką tikrai galima sutikti Belmonte. Mat jis – bendrovės „Vordana” savininkas Anupras Mišeikis.

Šiai įmonei priklauso poilsio ir pramogų kompleksas prie Belmonto krioklių.

Belmonte malūno komplekso autentiški pastatai atgaivinti, jų dalys kruopščiai restauruotos ir konservuotos. Už tai A.Mišeikis 2005 metais buvo apdovanotas Šv.Kristoforo statulėle.

Bet prisiminti baseino Rinktinės gatvėje Belmontą išpuoselėjusios bendrovės atstovai nenori – jie atsitvėrė tylos siena.

Interneto svetainės apleisti.lt vieno kūrėjų Balio Kesmino teigimu, Vilniuje yra ne vienas šimtas tokių apleistų pastatų.

Kiek jų aplankė tinklalapio kūrėjai, rankų pirštais jau nesuskaičiuotų.

Žvalgytis po apleistus pastatus – ne vieno vilniečio pomėgis.

Juose jau rengiamos orientavimosi varžybos, aštrių pojūčių mėgėjai po griuvėsius klaidžioja naktimis.

B.Kesminas palydi į buvusią Šv.Jokūbo ligoninę. Jos pastatai stūkso Lukiškių aikštės pašonėje. Vasarą ji mažiau krinta į akis – užstoja medžiai.

Matyt, dėl to buvusi ligoninė nekrito į akis savivaldybės valdininkams, kurie nė nemėgino įpareigoti didžiulių pastatų šeimininkų susitvarkyti.

Apžvelgęs apleistą kiemą B.Kesminas svajoja – aplink jį esančiuose pastatuose tilptų mokykla, juose galima įkurdinti ne vieną universiteto fakultetą.

Bet jau aštuonerius metus ligoninės pastatai – tiktai valkatų prieglauda. Vienas jų išsitiesęs žolėje šalia mūrų – vasarą stogo virš galvos nereikia.

Ligoninėje valkatų loftų – daugybė. Nesunku įsitikinti, kad net benamiai vengia rūsio, operacinių, sukeliančių itin slogius jausmus. Mieliau jie kuriasi buvusiose palatose.

Vienoje patalpoje šviečia skaičiai „2003”, simbolizuojantys ligoninės pabaigą. Medikai 2003-iaisiais čia dar šventė Naujuosius metus, bet rudenį buvo iš patalpų iškraustyti. Ligoninės skolos siekė 3 mln. litų.

Vaikščioti po tamsias buvusios ligoninės patalpas pavojinga. Nepasišvietus po kojomis ir įkritus į liftų šachtas padariniai gali būti tragiški.

Užlipus ant stogo galima grožėtis Nerimi, kaip ant delno – kitame upės krante stūksantys dangoraižiai. Pažvelgus į kitą pusę matyti Lukiškių aikštė.

Esame miesto širdyje. Tačiau sukaustytoje griuvėsių.

Lyg paminklas apsileidėliams ant Tauro kalno stūkso sovietmečiu iškilę Profesinių sąjungų rūmai. Ant stogo žaliuoja berželiai, po pastatą kadaise nusiaubusio gaisro kai kurie langai taip ir liko užkalti.

Sienos aptrupėjusios, išterliotos grafičiais. Tačiau už neprižiūrimą pastatą šeimininkai taip pat nebaudžiami.

Mat jau 100 metų sklando kilni idėja šioje vietoje įkurti Tautos namus. Apie projekto įgyvendinimo planus Vilniaus meras Artūras Zuokas prieš mėnesį kalbėjo Vyriausybėje.

Jo teigimu, ant Tauro kalno įsikūrę Tautos namai turėtų tapti kultūros centru su tarptautinius standartus atitinkančia koncertų sale. Tam Vilniaus savivaldybė imasi iniciatyvos artimiausiu metu parengti šio projekto galimybių studiją.

Tautos namų idėjai paminėti vasarį valdžia buvo susirinkusi prie paminklinio akmens ant Tauro kalno.

Skambėjo pažadai Tautos namus įkurti iki 2018-ųjų, kai Lietuvoje bus minimas Vasario 16-osios šimtmetis.

Projektų, kaip gelbėti griūvančius rūmus, buvo sukurtas ne vienas. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus savivaldybė Profesinių sąjungų rūmų pastatą ketino išpirkti iš savininkų bendrovių „Hermis fondų valdymas” ir VIPC.

Prieš trejus metus buvo surengtas rūmų rekonstrukcijos konkursas. Lietuvos architektų sąjungos ir VIPC rengto konkurso dalyviai turėjo suprojektuoti komercinį ir visuomeninį kompleksą. Jame turėjo tilpti ir Tautos namai su didžiule koncertų sale, biblioteka, patalpomis visuomeninei veiklai, ir verslui skirta dalis su biurais bei restoranais.

Darbų skaičiaus būta įspūdingo, bet idėjos, kaip ir patys rūmai, – blankios.

Pirmąją vietą ir solidžią 77 tūkstančių litų premiją komisija nusprendė skirti Vilniaus architektūros studijos projektui.

Stalinistinės architektūros rūmus architektai pasiūlė pakeisti šiuolaikišku pastatu.

Tačiau iki šiol darbai net nepajudėjo.

Tauro kalno papėdėje – dar vienas liūdno vaizdo pastatas faneros lakštais užlopytais langais ir murzinomis sienomis.

Tai buvęs alaus restoranas „Tauro ragas”.

Tiesa, jo šeimininkas už neprižiūrimą pastatą baustas ne kartą. Bet tai buvo seniai. Savivaldybė įsitikino, jog tai – visiškai neveiksminga. Ir daugiau apsileidėlio nebebaudžia.

Dar prieš penkerius metus buvo planuojama „Tauro ragą” nugriauti.

Tačiau jis stūkso iki šiol. Beje, vilniečiai, svečiams rodydami į apleistą pastatą, galėtų pasigirti bent jau tuo, kad 1973-iaisiais duris atvėręs alaus restoranas buvo didžiausias tuometėje Sovietų Sąjungoje.

Užupis – vis gražėjantis rajonas. Bet ir jis turi piktžaizdę – buvusį trikotažo fabriką „Vilija” Polocko gatvėje.

Vaikščioti didžiule įmonės teritorija pavojinga, nes visi kanalizacijos ir vandentiekio šuliniai – be dangčių. Nuotykių ieškotojų tai neatbaido. Kai kurie užsuka ir naktį, kabarojasi ant stogo pasigrožėti Užupio, Senamiesčio panorama.

Didžiuliai „Vilijos” pastatai – lyg po karo. Degėsių smarvė, išvartyti baldai, išdužę langų stiklai.

Papūtus vėjui tai vienur, tai kitur sutrinksi, subilda.

Nors pastatas baisus, apleistas, jo savininkas nenubaustas. „Vilija” bankrutavo, o 2004 metais buvo likviduota.

Pastatus nupirko bendrovė „Rofesta”, o gamybą juose mėgino tęsti kita įmonė – „Lispaja”. Tačiau ir ją nuspręsta likviduoti.

2008 metais vietoj „Vilijos” ketinta pastatyti 18 tūkst. kvadratinių metrų ploto gyvenamųjų namų kompleksą. Tačiau tai taip ir liko planai.

Nors griuvenų pilna pačiame miesto centre, valdininkai tik skėsčioja rankomis.

Už tai, kad nesilaikoma statinių techninės priežiūros taisyklių, privalėtų bausti savivaldybės energetikos ir statinių skyrius. Jei pastatui gresia griūtis ar deformavimasis, Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta nemenka bauda – nuo 1 iki 5 tūkst. litų.

Tačiau valdininkai kodeksą padėję į šalį.

Minėto skyriaus vedėjo pavaduotoja Stasė Kvederienė pripažino, kad griuvenų šeimininkams savivaldybės darbuotojai daugiau aiškina apie padarinius, įpareigoja, o ne baudžia.

S.Kvederienė gyrėsi, kad pastatus pripažinus bešeimininkiais, pavyko nugriauti dvi lūšnas Lvovo gatvėje.

Dabar rengiami dokumentai teismui dėl apleisto pastato A.Kojelavičiaus gatvėje. Jei jis taip pat bus pripažintas neturintis šeimininko, bus nugriautas.

Tačiau, kaip paaiškėjo, iš viso Vilniuje nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti tiktai septyni apleisti pastatai.

Už tai, kad statiniai tinkamai neprižiūrimi, baudžia ir savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamentas. Jo darbuotojai taiko kitą Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnį, kuriame numatytos švelnesnės baudos – nuo įspėjimo iki 2 tūkst. litų.

Daugiausia šio departamento darbuotojų dėmesio nusipelnė pastatų, kurių fasadai apšiurę, išterlioti, savininkai.

Pasak departamento direktoriaus Rimanto Ramanausko, šiemet jo pavaldiniai itin daug dėmesio skyrė teritorijai nuo Tarptautinio Vilniaus oro uosto iki geležinkelio stoties. Tai suprantama – juk artėja Europos vyrų krepšinio čempionatas. Iš oro uosto į miestą važiuos krepšininkai, sirgaliai, turistai.

Išmaišę teritoriją nuo oro uosto iki geležinkelio stoties pareigūnai aptiko tris apleistus pastatus.

Pirmiausia jiems užkliuvo apleista statybvietė Dariaus ir Girėno gatvėje. Ją juosianti tvora buvo išvirtusi.

Paaiškėjo, kad statybvietės šeimininkė – bendrovė „Investcom”. Jos vadovas apgailestavo dėl netvarkos, žadėjo prašyti banko paskolos ir pratęsti statybos darbus. Po kelių dienų patikrinę savivaldybės darbuotojai nusiramino – tvora atstatyta.

Dar vienas apleistas pastatas Dariaus ir Girėno gatvėje priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Kai į ją kreipėsi savivaldybė, nuo griuvenos sienos buvo nukabinti reklamų draiskalai.

Trečio pastato Šv.Stepono gatvėje šeimininko savivaldybės tikrintojai taip ir nesurado. Jis priklauso dviem kauniečiams, bet su jais susisiekti nepavyko.

Kaip ir S.Kvederienė, buvęs kalbos kontrolės ir administracinės veiklos skyriaus vedėjas Gintaras Tamošiūnas taip pat gyrėsi, kad nugriauta nemažai pastatų Šnipiškėse, ties Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryža.

Bet tai – ne savivaldybės nuopelnas. Mat tame kvartale iškilo Sostinės turgus.

Tuo tarpu valdžiai iš dangoraižio akių nebado net čia pat, Konstitucijos prospekte, riogsantis nebaigtas statyti pastatas, kuriame dar sovietmečiu turėjo būti įkurtas viešbutis.

G.Tamošiūnas pripažino, kad griauti reikia daugybę pastatų, bet savivaldybės valdininkams esą surištos rankos. Kad galėtų griuvenas nušluoti nuo žemės paviršiaus, jas reikia pripažinti neturinčiomis šeimininkų. O tam reikia kreiptis į teismą.

Todėl lieka tik bausti. Bet ir tai savivaldybė daro itin retai.

Apleistų statinių savininkai turėtų būti baudžiami ir didesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Bet ir čia jie menkai tenukenčia.

Vilniuje visiems fiziniams ir juridiniams asmenims patvirtintas 0,9 procento nekilnojamojo turto mokestis. Apsileidėliams jis tik šiek tiek didesnis – 1 procentas.

Ir pats sąrašas objektų, kuriems taikomas 1 procento mokestis, sudarytas daugiau nei prieš ketverius metus. 2011 metų dokumentas dar tik rengiamas.

Juridinių asmenų sąraše akys užkliūva už Malūnų, Užupio, Totorių, Trakų, Raugyklos, Plačiosios gatvių pavadinimų.

Didesnį mokestį moka bendrovės „Sermeta”, „Stibis”, „Dviguba progresija”, „Letėja”, „Penki laipsniai”, „Ineturas”.

Iš viso keturiasdešimt apleistų pastatų, priklausančių įvairioms įmonėms. Nemažai jų – pačiame miesto centre.

Fizinių asmenų sąraše – 18 adresų. Minimas Subačiaus, Kęstučio, Užupio, K.Vanagėlio, bet dažniausiai – A.Kojelavičiaus gatvės pavadinimas.

Keista – valdininkai pastebėjo apleistas Naujosios Vilnios lūšnas, bet nematė šiame rajone gamyklų griuvėsių. Nė vienam jų šeimininkų nekilnojamojo turto mokestis nepadidintas.

Tiek, miesto savivaldybės duomenimis, Vilniuje yra apleistų pastatų.

Daugiausia problemų – Naujojoje Vilnioje

* Vilniaus savivaldybės Civilinės saugos ir Viešosios tvarkos departamento viešosios tvarkos skyrius informaciją apie apleistus, avarinės būklės ir grėsmę keliančius pastatus pradėjo kaupti prieš porą metų.

* Tikrintojai nustatė per pusantro šimto pastatų, kurie yra griūvantys, avarinės būklės, nėra aptverti, juose kaupiamos šiukšlės.

* 2009-aisiais viešosios tvarkos skyrius surašė 37 administracinių teisės pažeidimų protokolus dėl tokių pastatų, 2010 metais – dar 39, o šiais metais protokolai buvo įteikti devyniolikos griuvenų šeimininkams.

* Tačiau savivaldybės pagrūmojimai apsileidėliams – nė motais. Per porą metų griuvėsius sutvarkė tik dešimt savininkų, 9 atvejais buvo likviduota pastato avarinė būklė.

* Daugiausia apleistų pastatų – Šnipiškėse, Senamiestyje, Naujojoje Vilnioje, Naujamiestyje, Žvėryne.

* Bene daugiausia problemų kelia apleisti Naujosios Vilnios rajono pastatai. Tai buvusių gamyklų griaučiai.