Tai, kad Vokietija po katastrofos Fukušimoje nutarė atsisakyti atominių elektrinių, nustebino nedaugelį. Priešiškumas šiai energijos rūšiai šalyje – senas. O viena taip ir nepradėjusi veikti jėgainė dabar gali būti laikoma ypač neįprastu nuotaikų šalyje simboliu. „O štai čia turėjo būti branduolinis reaktorius”, – mosteli ranka ekskursijos vadovas, sparčiai žygiuodamas tolyn.
Dešinėje pusėje – vyrų tualetas, kairėje – cigarečių automatas ir skaitmeninės svarstyklės. Turistų žingsnius slopina mėlynas purus kilimas.
Prie rudų metalinių durų ekskursijos vadovas sustoja ir išsitraukia raktą.
Atrakinęs duris vyras šūkteli turistams, kad pasisaugotų, ir dingsta prieblandoje.
Kai apsipranta akys, prieš turistus atsiveria pilko betono karalystė. Kur tik pažvelgsi, betonas: kairėje, dešinėje, viršuje ir apačioje.
Betoninės sienos – trijų vyrų storumo. Tvyro kvapas, tarytum neseniai čia kažkas būtų virinęs metalą.
Pastato centre – didžiulis plieno kamuolys.
Nors šviesos mažai, matyti aprūdijusio metalo konstrukcijos ir liukų kontūrai.
Projektas buvo numarintas
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje netoli sienos su Nyderlandais pradėta statyti Kalkaro branduolinė jėgainė turėjo tapti ne tik Vokietijos ar Europos, bet ir viso pasaulio atominės pramonės pasididžiavimu.
Netapo. Visuomenės protestai sutrukdė baigti jos statybas. Po Černobylio atominės katastrofos buvo nutarta Kalkarą numarinti dar negimusį.
Šiandien branduolinis reaktorius primena Antrojo pasaulinio karo laikų bunkerį.
Tačiau tai – tiktai viena Kalkaro pusė.
Ant griuvėsių – vaikų juokas
50 metų olandas Hanas Grootas-Obbinkas atveria duris į šiandienos Kalkarą, ir turistai pasijunta lyg sugrįžę iš nebūties į ateitį. Iš garsiakalbių skamba muzika ir vaikų juokas, nosį kutena maisto kvapas.
Jau 15 metų H.Grootas-Obbinkas vadovauja vienam įdomiausių Vokietijos pasilinksminimo parkų, kuris buvo įkurtas buvusios atominės jėgainės vietoje.
Tai – pasaulyje neregėtas pramonės persikūnijimas.
Juk Kalkaro kompleksas buvo ne šiaip sau kokia nors sena atominė elektrinė, o milijardus tuomečių Vokietijos markių surijęs projektas, pretendavęs tapti Vokietijos nacionaliniu simboliu.
Dabar Kalkarą galima vadinti nebent absurdiškų politinių sprendimų simboliu, kainavusiu mokesčių mokėtojams 8 milijardus Vokietijos markių (4,1 milijardo eurų).
„Jeigu būčiau turėjęs aštuonis milijardus markių, būčiau geriau praūžęs juos Ispanijoje”, – lankytojų knygoje įrašė vienas apsilankiusiųjų Kalkare.
1985 metais kompleksas iš dalies netgi buvo pradėjęs veikti, bet branduolinių medžiagų jame niekada nebuvo.
Vėliau uždarytas betono milžinas daug metų stovėjo niekam nereikalingas.
Netikėtas olando pasirodymas
Viskas pasikeitė 1995 metais.
Buvęs komplekso darbuotojas Karlas Heinzas Rottmanas prisimena, jog kartu su kolegomis buvo susiruošęs pietauti, kai horizonte pasirodė olandas Henny van der Mostas.
Pasak K.H.Rottmano, tuo metu darbuotojai jau buvo gerokai nusivylę padėtimi komplekse.
Atominė jėgainė buvo oficialiai uždaryta dar 1991 metais, darbininkai neskubėdami ardė įrenginius, tačiau darbas mažai kam rūpėjo.
„Sveiki. Aš – Henny. Ruošiuosi pirkti šį kompleksą”, – prisimena K.H.Rottmanas šviesiaplaukį vyriškį, išlipusį iš juodo automobilio „Mercedes”.
Tada jo žodžiais niekas iš darbininkų nepatikėjo. Tačiau olandas prekiautojas metalo laužu, turintis dar ir transporto įmonę, nejuokavo.
Išardyta – vos trečdalis
Buvusi atominė elektrinė jam kainavo apie 7 milijonus Vokietijos markių (3,5 milijono eurų).
H.van der Mostas sparčiai ėmė ardyti jėgainę. Daugybė turbinų, siurblių ir kitų įrenginių atsidūrė metalo lauže.
Inžinieriai, kurie statė elektrinę, skaudama širdimi stebėjo, kaip griaunamas jų kūrinys.
Darbo buvo daug. Juk Vokietijos atominėse jėgainėse įrengiamos ne viena, bet trys, kartais net penkios dvigubos apsaugos sistemos, kurios suveiktų katastrofos atveju.
Net praėjus 15 metų nuo šio proceso pradžios pasilinksminimų parkas užima tik trečdalį 29 tūkst. kvadratinių metrų elektrinės teritorijos.
Pramogos – ne vien vaikams
Netgi ir toks pasilinksminimų parkas – tikrai įspūdingas.
437 kambarių viešbutis, keturi restoranai, kuriuose vienu metu gali valgyti 2 tūkstančiai žmonių, septyni barai, kartingo trasa, amerikietiškieji kalneliai, mažojo golfo, teniso aikštės, tramplinas, įvairiausios karuselės ir „Velnio ratas”.
Ir tai dar ne viskas, ką galima rasti šiame kiek neįprastame pasilinksminimų parke.
Tiesa, tokius pasilinksminimus mėgsta ne visi.
„Stebuklų šalį” kai kurie lygina su ilgiausiu pasaulio atrakcionu, o vokiečių dienraštis „Suddeutsche Zeitung” jį pavadino vargšų Disneilendu.
Tačiau atominis pasilinksminimų parkas – ne tik tai. Čia stengiamasi privilioti ne tik jaunimo, bet ir pensininkų. Čia rengiamos traktorių varžybos, grojami seni šlageriai.
„Pas mus atvyksta visi”, – įsitikinęs H.Grootas-Obbinkas ir išdidžiai skelbia, kad Kalkare apsilanko apie 600 tūkstančių žmonių per metus.
Atominių jėgainių nemėgsta
Parko vadovas turi aiškią nuomonę apie atomines elektrines. Kalkare įrengtas muziejus, kuriame galima ne tik pamatyti buvusią atominę elektrinę, bet ir pažvelgti į esamas.
O jų tikrai daug, ypač Prancūzijoje.
Paklaustas apie Fukušimos katastrofos poveikį pasilinksminimų parkui, H.Grootas-Obbinkas teigia, jog jis buvo minimalus. Lyg iliustruodamas savo žodžius, jis baksteli pirštu į žemėlapį – Nyderlanduose vėl statoma atominė jėgainė.
„Gal kada nors atsiras galimybė ir ten atidaryti pasilinksminimų parką”, – šypsojosi olandas.
Parkui jau trūksta elektros
Likimo ironija: kompleksas, kuris buvo suprojektuotas gaminti labai daug elektros energijos, dabar ją tiesiog ryja.
Čia sunaudojama apie 3 milijonus kilovatvalandžių elektros – tiek daug, kad jam jau reikia naujo energijos šaltinio.
H.Grootas-Obbinkas tvirtino, kad jau parengti planai netoliese statyti vėjo jėgainę, o galbūt ir biodujomis varomą elektrinę.
Atsinaujinančios energijos rūšys bus naudojamos apšviesti pasilinksminimų parkui, įkurtam atominėje elektrinėje?
Pasirodo, šiuolaikinėje Vokietijoje įmanomi ir tokie stebuklai.