Europoje ir vis daugiau Azijos šalių gyventi šeimoje nebėra siektina vertybė: žmonės nebeskuba nei tuoktis, nei gimdyti vaikų – pirmiausia stengiamasi užsitikrinti stabilų finansinį gyvenimą.
Tačiau Kinijai tokios tendencijos kol kas svetimos – žmonės čia mieliau renkasi tradicinį gyvenimo šeimoje modelį.
Tėvai Kinijoje savo vaikus auklėja labai griežtai, tad kol jaunieji kinai eina į mokyklą, jiems nėra galimybių susirasti vaikino ar merginos.
Įstatymai tam taip pat nepalankūs – mokyklose visi privalo ne tik vilkėti vienodus rūbus, bet ir būti vienodomis šukuosenomis, tad išsiskirti iš kitų įmanoma nebent akademiniais laimėjimais.
Nereta pora susipažįsta ir susižada mokydamasi universitete, o tuokiasi jį jau pabaigusi.
Ar berniukas visada geriau?
Pagal senąsias kinų tradicijas, jaunieji nepasimatydavo vienas su kitu iki pat vestuvių.
Jaunikio tėvai išrinkdavo jaunąją, o per piršlį iš merginos tėvų sužinoję jos gimimo datą ir valandą tikrindavo būsimųjų jaunavedžių horoskopų suderinamumą.
Vėliau tą patį atlikdavo jaunosios tėvai. Jei horoskopai gerai derėdavo, vestuvių organizavimas būdavo tęsiamas.
Tuomet visi papročiai, tokie kaip nešti jaunąją iš namų, reiškė jaunosios atsiskyrimą nuo savo tėvų ir perėjimą į vyro šeimą.
Jaunajai būdavo užkraunama našta rūpintis savo vyru, būsimais vaikais ir vyro tėvais.
Tuo tarpu jaunosios tėvai, žinodami, kad liks be dukters, dar prieš vestuves derėdavosi su jaunikio tėvais dėl dovanų.
Pagal senąsias kinų tradicijas dažniausiai jaunosios tėvams būdavo dovanojama arbata.
Šiais laikais jaunikio tėvai jaunosios tėvams turi atseikėti solidžią pinigų sumą, o naujajai šeimai parūpinti namą ir automobilį.
Jaunosios tėvai savo ruožtu naujajai šeimai teturi nupirkti buitinės technikos.
Todėl vienareikšmiškai sakyti, kad kinės mieliau gimdo berniukus, nevertėtų – kai ateina santuokos metas, finansiškai mažiau nukenčia tie tėvai, kurie užaugino mergaitę.
Paklausūs tik turtingi vyrai
O kaip dabar kinai pasirenka porą?
Vienas neseniai dukters susilaukęs trisdešimtmetis kinas man atskleidė, jog nenorėtų, kad jo duktė būtų nei itin graži, nei itin protinga.
Kodėl? Ogi todėl, kad tokiu atveju jai gyvenime esą tiesiog būtų lengviau tapti laimingai.
Kadangi savo dukters gyvenimą ši vyras planuoja Kinijoje, jo žodžiai turi tiesos: išsilavinusioms, gražioms ir turtingoms moterims Kinijoje sunku ištekėti.
Tradicijos tokios, kad vyrai privalo uždirbti tris arba bent jau du kartus daugiau už moteris.
Kinijoje gausu televizijos šou, peršančių naujas ar taikančių senas poras, ir vyrų uždarbis ten visada atlieka itin svarbų vaidmenį.
Šie šou labai populiarūs, nes neretai Kinijos vyrai, siekdami karjeros ir daug dirbdami, tiesiog neturi laiko ir galimybių susirasti antrąją pusę.
Viename tokių šou prieš kelerius metus buvo ištarta jau epinė tapusi frazė, puikiai apibendrinanti Kinijos moterų požiūrį į santuoką.
Paklausta, kodėl mieliau renkasi vyrą, kurio nemyli, moteris atsakė: „Geriau verksiu „Mercedes” gale nei juoksiuosi ant dviračio.”
Itin protingoms – vienatvė
Kinijoje sudarant santuoką ne mažiau svarbu, kad vyras turėtų aukštesnį išsilavinimą negu moteris.
Pavyzdžiui, jei moteris yra baigusi bakalauro studijas, vyras turėtų turėti bent magistro laipsnį.
Tad jei moteris baigusi magistro studijas, jai surasti vyrą, turintį daktaro laipsnį, itin sunku.
O jei kinė turi daktaro laipsnį, vestuves su kinu iš viso gali pamiršti – niekas tokios išsilavinusios moters nenorės.
Panaši situacija ir kitose Azijos valstybėse.
Tai byloja statistikos duomenys – aukštesnį išsilavinimą turinčios moterys čia tuokiasi kur kas rečiau nei Vakarų šalyse.
Pavyzdžiui, Singapūre net 27 proc. universitetą baigusių 40–44 metų moterų yra netekėjusios ir, ko gero, niekada neištekės.
Net išsilavinimo neturinčios kitų Azijos šalių moterys neskuba tuoktis arba visai nesituokia todėl, kad nenori įklimpti į santuokos liūną, kuriame iš jų tikimasi labai daug.
Naujosioms azijietėms tiesiog nereikia nei santuokos, nei vaikų. Tiesa, Kinijos ši tendencija kol kas dar nepasiekė.
Skyrybos – nepriimtinos
Santuoka Kinijoje apskritai laikoma privaloma. Štai trisdešimtmetė kinų kalbos mokytoja su ašaromis akyse pasakojo apie tėvų jai daromą spaudimą: kodėl ji vis dar nesusirado vyro?
Ši moteris labai graži ir protinga, tad juokavome, kad Europoje jai rasti tinkamą vyrą būtų kur kas lengviau.
Bandėme guosti, jog tuoktis galima daug vėliau, kad pirmiausia tiesiog galima draugauti su vyru. Tačiau – veltui.
Kinijoje gyvenimas nesusituokus socialiai nepriimtinas, o apie nesantuokinius vaikus dar neteko girdėti.
Skyrybos čia itin retos, o antroji santuoka – dar retesnė. Įdomu tai, kad kinų kalboje yra trys skirtingi žodžiai, kuriais apibūdinama santuoka.
Be žodžio „santuoka”, kinai turi žodį „santuoka antrą kartą su kitu žmogumi” ir „santuoka antrą kartą su tuo pačiu žmogumi”.
Matyt, todėl, kad išsiskyrusios moters niekas kitas, be jos pirmojo vyro, nebenori imti.
Tradiciškai skyrybas inicijuoti galėdavo tik vyras arba jo šeima dėl itin griežtų santuokos normų nepaisymo.
Pavyzdžiui, vyro šeima jaunavedžius galėdavo išskirti, jei žmona nesutikdavo, kad vyras turėtų savo „konkubines” – palydoves ar kitas žmonas, arba jeigu nepagimdydavo vyrui sūnaus.
Galimybė moterims inicijuoti skyrybas buvo įteisinta tik 1949 metais, nors pasinaudojančių šia teise vis dar mažai.
Jaunos kinės tiki, kad sulauks savo vienintelio, tikros gyvenimo meilės, todėl niekada nebus priežasčių išsiskirti.
Galbūt todėl vestuvės Kinijoje yra šiek tiek išpūstos.
Proginės nuotraukos daromos mažiausiai mėnuo iki tuoktuvių – vilkint daugybę įvairiausių drabužių gražiausiose miesto vietose.
Kinės, pasirinkusios tradicines tuoktuves, vestuvių dieną dėvi raudonas sukneles, o norinčios tuoktis pagal neva vakarietiškas tradicijas renkasi baltas sukneles.
Bet nei besikeičiantis suknelių stilius, nei spalvos nepakeitė tradicinio nuotakų mentaliteto.
Kaip ribojamas vaikų skaičius
Bene sunkiausia vakariečiams suprasti Kinijos politiką dėl vaikų šeimoje.
Mao Zedong’as, atėjęs į valdžią 1949-aisiais, pasmerkė ir uždraudė importuoti ir šalyje naudoti bet kokią kontracepciją.
Jis tikėjo, kad kontracepcija – tai kapitalistų planas sužlugdyti valstybę, ir skatino šeimas turėti kuo daugiau vaikų.
Mao Zedong’as niekada neatmetė karo su JAV ar Sovietų Sąjunga galimybės, todėl norėjo, kad Kinija turėtų daugiau žmonių nei jos didžiausi priešai.
Tačiau po trisdešimties metų valdymo Mao Zedong’as suvokė, kad didelis žmonių skaičius kelia grėsmę jo paties valstybei, ir jo mirties metais – 1976-aisiais – Kinijoje buvo įtvirtinta vieno vaiko politika.
Jos pagrindu tapo Mao Zedong’o žodžiai „Vėliau, ilgiau, mažiau”: vėliau tuoktis, ilgiau nepastoti, turėti vieną vaiką.
Neturėti antro vaiko susituokusios poros ir dabar skatinamos didesniais atlyginimais, ilgesnėmis atostogomis ar geresniu būstu.
Be to, norint susilaukti vaiko, reikia vyriausybės leidimo. Yra net amžiaus limitas, nuo kada leidžiama turėti vaikų: moterims – nuo 20, vyrams – nuo 24 metų.
O gydytojams neleidžiama atskleisti tėvams jų būsimo vaiko lyties, kad būtų išvengta abortų pagal lytinę diskriminaciją.
Baisios bausmės nepaklusniems
Tačiau vieno vaiko politika turi ir išimčių.
Pavyzdžiui, ūkiuose, kur reikia darbo jėgos, leidžiama turėti antrą vaiką, jei pirmasis – mergaitė.
Antrojo vaiko leidžiama susilaukti ir tiems tėvams, kurių vaikas neįgalus ar žuvo per nelaimingą atsitikimą.
Tibeto, miao ir mongolų etninėms mažumoms kartais leidžiama turėti net tris vaikus.
Bet jeigu miesto šeima nusprendžia turėti antrą vaiką, tėvai atleidžiami iš valstybinių darbų ir privalo sumokėti vienkartinę baudą.
Jos dydis juaniais gali siekti net 50 tūkst. litų, o tai, atsižvelgiant į regioną, viršija kinų metines pajamas net 8 kartus.
Neturintieji pinigų baudas moka gyvuliais ar ryžiais.
Todėl tik labai turtingi verslininkai gali turėti daugiau nei vieną vaiką.
Tačiau sankcijos gali būti ir kur kas radikalesnės.
Yra buvę atvejų, kai vietinės gimdymo planavimo bendruomenės, sužinojusios apie nelegalų moters nėštumą, pasodindavo kitus šeimos narius į kalėjimą ir žiauriai kankindavo. Tai tęsdavosi tol, kol moterys atvykdavo į ligoninę daryti aborto.
O jeigu minėtos gimdymo planavimo bendruomenės rasdavo, jų supratimu, pasaulio neturėjusius išvysti vaikus, juos atimdavo ir išsiųsdavo įvaikinti į JAV arba neleisdavo jiems eiti į mokyklą.
Verta pažymėti, kad jei abu tėvai yra vienturčiai, jie vis dėlto gali turėti du vaikus, bet vis tiek ryžtasi turėti vieną, nes antrajam vaikui išlaikyti nebeliktų pinigų.
Geras vaikų darželis ar pradinė mokykla kainuoja daug daugiau nei mokslas geriausiuose Kinijos universitetuose.
Pavyzdžiui, vieni metai vaikų darželyje Pekine tėvams atsieina per 35 tūkst. juanių (per 13 tūkst. litų). Tikrai ne visos šeimos gali tai sau leisti.
Tad su šūkiais „Turėkite mažiau vaikų – gyvenkite geriau” ir „Stabilizuokime šeimos planavimą ir sukurkime šviesesnę ateitį” Kinija ir toliau drąsiai žengia į priekį, neketindama peržvelgti vieno vaiko politikos iki 2015 metų.
Tačiau beveik pusantro milijardo gyventojų taip lengvai nesustabdysi nei įstatymais, nei cenzūros siena.
Klausimas tik, kada ir į kurią pusę ši Didžioji kinų siena grius.