Vaikinas turėjo palapinę, kelioninę kuprinę, miegmaišį ir žieminių drabužių. Miesto savivaldybės darbuotojai, į kuriuos kreipėsi vaikinas, perdavė jį vaikų ir jaunimo pagalbos tarnybai, o ši galiausiai paskambino į policiją.
Pareigūnams jis taisyklinga anglų kalba papasakojo neįtikėtiną istoriją, kuri suintrigavo žiniasklaidą. Bet dabar aiškėja, kad ji policijos ekspertų neįtikino.
Pasakojimas kėlė nuostabą
Policijai jaunuolis pasakė, kad jo vardas Ray. Jis esą gimė 1994 metų birželio 20 dieną. Taigi jam 17 metų.
Vaikinas teigė mažiausiai penkerius metus praleidęs su tėvu miškuose. Jie esą keliaudavo vadovaudamiesi kompasu, o nakvodavo palapinėje arba olose.
Rugpjūtį Ray rado tėvą negyvą – jis greičiausiai pargriuvo, stipriai susimušė ir mirė nuo sužalojimų. Vaikinas paguldė jį į duobę ir užkasė. Kur tiksliai, jis nežino.
Po to jis pradėjo ieškoti kelio į civilizaciją ir eidamas į šiaurę maždaug po dviejų savaičių pasiekė Berlyną.
Apie savo kilmę jaunuolis nieko nežino. Tėvas jam sakė, kad jo motina Doreen prieš penkerius metus žuvo automobilio avarijoje, tačiau jis pats apie tai nieko neprisimena.
Štai tokią kvapą gniaužiančią istoriją suglumusiems vokiečių pareigūnams papasakojo Ray. Tikėti ar ne? Jei ne – nuo ko pradėti, už ko užsikabinti? Taip galvą laužė pareigūnai.
Paieškos buvo bergždžios
Ne tik policijos pareigūnai, bet ir kitų sričių specialistai su vokiečiams būdingu uolumu ėmėsi tirti šią istoriją.
Ekspertai nedelsdami pradėjo ieškoti vaikino tėvo kapo į pietus nuo Berlyno. Tačiau iki šiol neaptiko jokių palaikų pėdsakų nei Harco kalnuose, nei Bavarijoje, nei Tiuringijoje.
Tuo tarpu Berlyno policija nusprendė, kad šukuoti Berlyno ir Brandenburgo žemės miškus ieškant užkastų palaikų – beviltiškas reikalas.
Peržiūrėjus pastarojo dešimtmečio policijos duomenų bankus neatsirado jokios Doreen, kuri būtų žuvusi avarijoje.
Su Ray bendravęs anglų kalbos ekspertas teigė, jog vaikinas veikiausiai mokėsi anglų kaip antros užsienio kalbos, mat angliškai kalba be kokiam nors regionui būdingo akcento.
Specialistai vis dėlto spėja, kad jis svetimšalis, o ne vokietis.
Gyvenimas miške – pramanas?
Praėjus daugiau negu mėnesiui Vokietijos policija vis dar negali atsakyti į klausimą, koks yra tikrasis miškų berniuko vardas.
Tačiau jau įtaria, kad vaikinas iš tiesų niekuomet negyveno miške. Jo drabužius ir palapinę ištyrę ekspertai nustatė, jog nė vienam daiktui nebūdingi požymiai, kurie liudytų, kad ilgai buvo naudoti lauke.
Vokiečių policijai miške tariamai gyvenęs vaikinas išsyk sukėlė įtarimų, mat jis griežtai atsisakė fotografuotis. Nuotrauka turėjo būti paviešinta, siekiant surasti paauglio artimuosius. Todėl policija galėjo paviešinti tik jo fotorobotą.
Vaikinas tvirtino beveik nieko neprisimenantis apie savo praeitį, nors jį tyrę medikai neaptiko nei amnezijos, nei fizinės ar psichologinės traumos požymių.
Jis teigia, kad minkštoje lovoje neišsimiega, nemoka naudotis muilu ir tekančiu vandeniu. Esą gyventi miške jam buvo geriau. Bet klausydamiesi tokių tvirtinimų pareigūnai vis labiau stebisi.
„Protingas, sąmoningas ir nesutrikęs, bet visiškai nenori bendradarbiauti su policija”, – policijos psichologai pateikė išvadą, kad Ray elgesys yra „įtartinas ir nepaaiškinamas”.
Atsiliepė šimtai šeimų
Pasklidus naujienai apie paslaptingą miškų berniuką, šimtai asmenų iš viso pasaulio kreipėsi į Vokietijos policiją norėdami išsiaiškinti, ar Mauglis nėra praeityje dingęs jų šeimos narys.
Sutuoktinių pora iš Šveicarijos įtarė, jog miškų berniukas gali būti jų seniai dingęs aštuoniolikmetis anūkas, ir pasisiūlė atsiųsti DNR pavyzdžių.
Tačiau Ray pareigūnams pareiškė, kad jo praeitis neįdomi, ir griežtai atsisakė tirtis. Kodėl? Vaikinas teigia, jog dabar, kai abu jo tėvai mirę, jis nori pradėti naują gyvenimą, o ne aiškintis praeities vingius.
Ateitis – dar miglota
Ray šiuo metu gyvena vietos socialinės rūpybos tarnybos parūpintame kambaryje vienoje miesto prieglaudų.
Socialinės rūpybos tarnybos pareigūnų teigimu, vaikinas atrodė „sveikas ir tvarkingas”, neturėjo jokių išskirtinių įpročių, kuriuos galėjo išsiugdyti per 5 metus, kuriuos jis tariamai praleido laukinėje gamtoje.
Pasak miško berniuką apžiūrėjusių medikų, vaikinas yra puikios sveikatos, ant jo kūno neaptikta jokių žymesnių sužeidimų ar sužalojimų.
Kadangi jis nepilnametis, jam paskirtas globėjas. Pagal įstatymus jis galėtų duoti leidimą atlikti vaikino DNR tyrimus – gal tada greičiau paaiškėtų jaunuolio tapatybė.
„Susėsime ir kalbėsimės apie vaikino ateitį”, – pažadėjo Berlyno miesto jaunimo senatorė Angelika Schottler ir paprašė žurnalistų nieko nebeklausinėti – kad būtų ramiau dirbti.
Miškuose slėpėsi ne vienas
Ray (nuotr.) nebūtų pirmasis miško žmogus Vokietijoje. 2007 metais laikraščių pirmuosiuose puslapiuose mirgėjo 43 metų amerikiečio, kuris ketverius metus gyveno miške netoli Koblenco, nuotraukos.
Vokietijoje jis gyveno nuo 2000 metų. 2003 metais išsiskyręs su drauge vyras liko be stogo virš galvos, paso ir leidimo gyventi. Vyras prarado viltį, todėl nusprendė apsigyventi miške.
Seniausias literatūroje aprašytas miško berniukas – 1531 metais Haspergo miške prie Zalcburgo pasirodęs „miško velnias”. Apie jį žinoma tik tiek, kad kūnas buvo apžėlęs rusvais plaukais. Berniukas ropinėjo keturiomis. Jis mirė netrukus po to, kai buvo surastas.
Šį berniuką savo knygoje „Historia Animalium” (1552) aprašė šveicarų gamtos tyrinėtojas Conradas Gessneris. Joje buvo ir įspūdingas „portretas” – būtybė ilgais kaip liūto nagais ir paukščio kojomis, su šuns uodega ir barzdotu veidu.
Vokiečiams bene kiekvienas miško žmogus primena istoriją apie 16 metų vaikiną, prisistačiusį Kasparu Hauseriu. Jis 1828 m. pasirodė Niurnberge.
Netrukus pasklido legenda, jog vaikinas – Badeno princas, išvestas į mišką, kad netrukdytų kitos rūmų giminės linijos palikuonims užimti sosto. Praėjus penkeriems metams po K.Hauserio atsiradimo jis buvo nužudytas.