Pasak Makso šeimininką pažinojusių kaimynų, šuo negali
susitaikyti su šeimininko netektimi, nes jo vieno ir teklausė.
Jį galima vadinti euronašlaičiu, sako Ščecino gyvulių
draugijos atstovė Paulina Sochanska.
Anot jos, nors šios veislės šunys nebūna labai prisirišę
prie savo šeimininkų, šis atvejis yra išskirtinis, tačiau reikia
atminti, kad gyvuliai, o ypač šunys jaučia kaip ir žmonės –
prisiriša, myli, džiaugiasi ir liūdi.
Šis šuns ištikimybės atvejis - ne pirmas Lenkijoje. Makso
elgesys primena kiemsargį Džoką, kuris po savo šeimininko mirties
ištisus metus tupėdavo Krokuvoje prie žiedinės sankryžos, kur
autoavarijoje žuvo jo šeimininkas. Krokuviečiai šuns ištikimybę
įamžino paminklu.