Jie prausiasi degalinių tualetuose, valgo konservus ir miega savo automobiliuose, pakaitomis budėdami. Sunkmetis atėmė namus iš daugybės amerikiečių. Per televiziją parodžius kelių mašinose gyvenančių vaikų istorijas žmonės sukruto padėti nelaimėliams.
Penkiolikametė Arielle Metzger yra Floridos valstijos paauglė. Kaip ir kiti jos bendraamžiai, ji kasdien eina į mokyklą, gerai mokosi ir svajoja tapti vaikų teisių specialiste.
Bet pasibaigus pamokoms paauglė negrįžta namo ruošti namų darbų. Jos darbo stalas – viešoji biblioteka, o lova – automobilio sėdynė.
Kartu su trylikamečiu broliu Austinu ir savo bedarbiu tėvu Tomu Metzgeriu ji jau penkis mėnesius gyvena krovininiame automobilyje.
Jį už paskutinius tūkstantį dolerių buvęs baldininkas nusipirko po to, kai bankas iš šeimos atėmė namą.
„Kas nors vis paklausia, ar šiame automobilyje gyvenu. Kai pradedu dvejoti, jie turbūt supranta”, – CBS televizijos laidoje „60 minučių” sakė Austinas.
„Tikrai nėra ko gėdytis. Tai tik gyvenimas. Darai, ką turi daryti, ar ne?” – kaip suaugusi filosofiškai samprotavo šviesiaplaukė Arielle.
Ieško, kur sustoti nakčiai
Daugiau nei 16 milijonų vaikų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena skurde.
Tai yra didžiausias skaičius nuo 1962-ųjų. Skaičiuojant procentais, kone vienas iš keturių nepilnamečių auga nepasiturinčioje šeimoje.
Jei statistika žmonių širdies nesudrebino, tai televizijoje pamatyti tokių vaikų veidai ir jų kasdienybė rimtai papurtė Ameriką.
Aštuonmetė Jade Wiley tris savaites gyveno automobilyje su savo šeima ir visą laiką bijodavo, kad kas nors įsibraus ir pavogs mamos rankinę.
Kiekvieną vakarą reikėdavo ieškoti, kur saugiai ir nuošaliai pasistatyti mašiną, nes viešosiose vietose automobiliuose miegoti yra draudžiama.
Tik kai kurių prekybos centrų apsaugininkai tyliai užmerkdavo akis.
„Maniau, kad taip ir liksiu automobilyje visiems laikams”, – sakė Jade.
Už stogą dažė sienas
Šiai mergaitei ir jos šeimai padėjo Beth Davalos ir jos vadovaujama organizacija, kuri rūpinasi be stogo likusiais vaikais Seminolo apygardoje Floridoje, kurią krečią nedarbas.
Šeima laikinai buvo apgyvendinta pigiame motelio kambaryje ir dažė kambarių sienas, kad galėtų ten pasilikti ilgiau.
Tačiau padėti pinigais net laikinam būstui yra sunkiau negu galima būtų įsivaizduoti, nes iš visų benamių Floridoje net du trečdaliai gyvena gatvėje.
„Žmonių lėšos senka, nedarbo pašalpa, santaupos baigiasi. Ir vieną dieną jiems lieka tik mašina, nes kitokios išeities nebėra”, – sakė B.Davalos, koordinuojanti programą „Families in Transition”. atėmė namus iš daugybės amerikiečių.
Nekyla klasių laipteliais
Per kelias dienas po „60 minučių” laidos amerikiečiai paaukojo daugiau nei 150 tūkst. dolerių šiai programai.
Viena Niujorko bendrovė pasiūlė dvejus metus mokėti už Metzgerių būstą, o T.Metzgeris sulaukė ne vieno darbo pasiūlymo.
Tačiau ką daryti kitiems milijonams, kurie visą gyvenimą dirbo, gyveno vidurinės klasės amerikietišką gyvenimą, o prasidėjus ekonomikos nuosmukiui liko be darbo ir be namų?
Anksčiau JAV labiausiai žavėjo tuo, kad net neturtingiausieji čia gali pasiekti amerikietiškąją svajonę ir susikurti pasiturimą gyvenimą, o dabar tokių pavyzdžių vis mažiau.
Naujausi tyrimai atskleidė: pastaruosius 10–15 metų išryškėjo tendencija, kad Amerikoje turtingieji taip ir lieka turtingi.
Tuo tarpu nepasiturintys ir vidurinės klasės gyventojai nepalypėja laipteliais aukštyn. Dažniau nusirita dar žemiau.
Ir tai neturi nieko bendra su alkoholiu ar narkotikais.
Žmonių gyvenimą daužo nedarbas ir senatvės ligos, nes JAV socialinis sveikatos draudimas ne visada padengia visas medicinos išlaidas.
Nuskurdino medicinos išlaidos
Štai Oscaras ir Alice Wilkomeriai visą gyvenimą dirbo ir gyveno nors ir ne prabangiai, bet patogiai.
64 metų vyrui teko gerokai pakratyti piniginę dėl širdies sutrikimų ir sąnarių ligos osteoartrito. Todėl rugpjūtį jis nebegalėjo mokėti nuomos už namus, esančius Virdžinijos valstijoje, kuriuose gyveno devynerius metus.
Pora kelioms savaitėms persikėlė į pigaus motelio kambarį, bet neapmokėtos sąskaitos kaupėsi, o piniginė plonėjo. Jie gyveno iš 1000 dolerių per mėnesį pašalpos.
Neliko nieko kito, kaip tik susipakuoti drabužius ir svarbiausius daiktus į maišus, sudėti viską į bagažinę ir persikelti gyventi į senutėlį 1984 metų gamybos „Mercedes-Benz 300D Turbo Diesel” automobilį.
Jo spidometras jau pasiekęs pusę milijono mylių. Pora stengėsi važinėti kuo mažiau, kad taupytų benziną.
Degalų reikėjo tam, kad kasdien būtų galima pervažiuoti į kitą vietą nakvoti – dažniausiai kokio nors prekybos centro stovėjimo aikštelėje.
Naktį reikia pakaitomis budėti
„Mes neatrodėme aptriušę. Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad esame benamiai”, – laikraščiui „The Virginian Pilot” sakė O.Wilkomeris.
Jo šeima emigravo į JAV iš Lenkijos 1951-aisiais.
Jaunystėje jis dirbo socialiniu darbuotoju, automobilių pardavėju, nekilnojamojo turto agentu ir mokytoju.
Paskutinis jo darbas buvo prekybos centre „Walmart”.
Jo žmona 76 metų Alice į Ameriką atvyko 1971-aisiais iš Maroko, kur buvo operos dainininkė.
Virdžinijoje ji nesigėdijo dirbti kasininke ir padavėja. Ji ir dabar stengėsi daryti viską, kad neatrodytų benamė.
Kai ateidavo naktis, vienas turėdavo nuolat budėti prie automobilio. Rytą pora pažiūrėdavo vienas į kitą ir paklausdavo: „O kur dabar eisime?”
Šiems žmonėms pasisekė, kai prieš Padėkos dieną vienos bažnyčios dekanas padėjo susirasti pigų butą Norfolke, o automobiliui davė naujas padangas.
„Nėra nieko geresnio nei turėti namus”, – neslėpė amerikiečiai.
Gali visko netekti
Tik paprastų žmonių piniginės aukos labdaringoms organizacijoms ir bažnyčioms padeda apsaugoti krizės aukas nuo gatvės. Valstybinės prieglaudos yra perpildytos.
Prieš Kalėdas amerikiečiai aukojo itin dosniai, bet ar kam nors vargšai rūpės ir po švenčių?
„Kiekvieną kartą, kai matau paauglį ar kokį vaiką, besipykstantį su savo tėvais ir nedarantį to, ką jam liepia, man skaudu. Nes jie galėtų pabūti mano vietoje. Aišku, to nenoriu.
Bet jiems reikia išmokti branginti tai, ką turi savo gyvenime. Nes galbūt tai paskutinė diena prieš viską prarandant”, – sakė A.Metzger, kurios gyvenimo istorija palietė daugybės amerikiečių širdį.