Plinta išgalvotos kalbos ir valgiai

Vakarėlio šeimininkas greičiausiai nebadauja – ne todėl jis griebiasi tokių egzotiškų gyvūnų mėsos. Jis nėra nei musulmonas, nei išprotėjęs.

Na, gal tik lengvai pamišęs. Kaip ir tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, kurie pametė galvą dėl naujų kalbų ir patiekalų.

Šias kalbas išgalvojo pastaruoju metu populiarumu besimėgaujančių fantastikos kūrinių autoriai.

Specialiai knygoms, filmams ar serialams sukurtų kalbų noriai mokosi jauni ir seni.

O kai kuriems vien rengtis, kalbėti ir elgtis kaip jų mylimi fantastiniai herojai neužtenka. Juk kelias į svetimas kultūras, tebūnie ir išgalvotas, veda per skrandį. Tad fantazija per kraštus liejasi ir virtuvėse. Kaip visa tai prasidėjo?

Kai savo geriausio draugo vestuvėse Davidas J.Petersonas pakilo nuo stalo sakyti kalbos, jis ją baigė skardžiu „hadžas!”.

Niekas iš 50 svečių nesutriko ir aidu nusirito vieningai ištartas tas pats šūkis.

Tai lyg palinkėjimas „į sveikatą”, o pažodžiui jis reiškia „būk stiprus” išvertus iš dotrakių kalbos. Kas tie dotrakiai? George’o R.R.Martino išgalvota tauta.

Knygų „Ledo ir ugnies daina” serijoje ir milžiniško populiarumo sulaukusioje jos ekranizacijoje „Sostų žaidimas” šiurkštumu ir barbariškumu pasižymintys dotrakiai kalba savo kalba. Jos 3250 žodžių sukūrė ir tebekuria D.J.Petersonas.

Kalifornijos universitete kalbas studijavęs 30-metis kalbų kūrimu užsiima jau seniai.

Bet po „Žiedų valdovo” ekranizacijos Holivude vėl atgimęs fantastikos žanras D.J.Petersono aistrą ir pomėgį pavertė pelningu darbu.

Dabar kalbų kūrėją tiesiog už skverno stvarsto prodiuseriai, knygų autoriai. Ir, žinoma, laiškais atakuoja tūkstančiai smalsių gerbėjų, pamišusių dėl naujosios kalbos.

Filmų ir serialų kūrėjai suprato, jog šiais laikais ypač svarbu turėti gerbėjų armiją. Tokią, kuri ne šiaip pirktų viską, kas susiję su pamėgtu kūriniu, bet tiesiog pasinertų į išgalvotą pasaulį. O tai reiškia, kad prisiekę gerbėjai nepasitenkins beprasmiškais sukurtos tautos veblenimais.

„Gerbėjams reikia tikėjimo, kad sukurta kalba galima susišnekėti. O tam reikia sukonstruoti atskiras gramatikos taisykles, abėcėlę ir žodyną”, – teigia dotrakių kalbos kūrėjas.

Jo sukurta kalba galbūt skamba keistai ir netgi beprasmiškai. Pavyzdžiui, vargu ar dotrakiškai nešnekantis supras, kad „vež fin saja raešeseres vo zigereo adoroon šiketi!” reiškia „pasauliu jojančiam eržilui nereikia geležinių kėdžių”.

Bet dotrakiškai kalbanti mergina greičiausiai įsižeis, jeigu kauštelėjęs ją bandysite nustebinti savo kalbų žiniomis ir pasiūlysite athilezaro (sekso).

„Dienos, kai ateiviai iš ekranų veblendavo beprasmiškus garsus, jau praeitis. Išsilavinusiems žmonėms norisi jausti prasmę ir pažinti keistos kalbos džiaugsmą”, – teigia Pietų Kalifornijos universiteto profesorius Paulas R.Frommeris.

Būtent jis sukūrė navių kalbą, kuria Jameso Camerono filme „Avataras” kalba Pandoros planetos gyventojai. Kaip ir D.J.Petersonas, P.R.Frommeris užverstas pasiūlymais kurti kalbas naujiems serialams ir filmams.

Ateivių, išgalvotų tautų ir keisčiausių būtybių kalbos – tokio pamišimo pasaulis nematė nuo tų laikų, kai kuklus britų profesorius Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas prieš 6 dešimtmečius sudrebino pasaulį „Žiedų valdovu” ir Viduržemei sukurtomis kalbomis.

Beje, D.J.Petersonas, kaip ir kiti kalbų kūrėjai, suprato, kad konstruoti garsus, žodžius ir rašyti išgalvotos šnekos taisykles neįmanoma nesiremiant jau egzistuojančiomis kalbomis.

Ir tai nestebina. Pavyzdžiui J.R.R.Tolkieno sukurta aukštųjų elfų – Kvėnijos kalba pagrįsta suomių. O šiai artima estų ir visiškai nepanašia svahilių kalbomis rėmėsi D.J.Petersonas, kurdamas dotrakių gramatiką.

„Pirma savęs reikia paklausti: ar toks žodis iš viso turi egzistuoti? Pavyzdžiui, dotrakiai yra nomadai kariai, gyvenantys laukuose ir mintantys beveik vien arkliena.

Jų kalboje nėra žodžio „tualetas” arba „telefonas”. Net „ačiū” nėra, tačiau jie turi 14 skirtingų žodžių, reiškiančių žirgą. Tokie yra dotrakiai, tad jei kūriau žodį „vyras”, tai turėjo skambėti kietai”, – sakė D.J.Petersonas.

Jo tikslas – išplėsti dotrakių žodyną iki 10 tūkstančių žodžių. Maždaug tiek išmoksta universitete užsienio kalbą studijuojantis studentas.

O sukonstruotų kalbų kursai vis populiaresni, mat tokių kalbų pirmiausia mokosi entuziazmo kupini žmonės – be jokios prievartos.

Bet kur tokią kalbą panaudosi? Į gerbėjų suvažiavimus visame pasaulyje besiburiantys gerbėjai įsitikinę, kad knygoms ar filmams specialiai sukonstruotos kalbos nėra vien tik žaidimas ar džiaugsmas.

Tai tampa populiariosios kultūros dalimi, lavina žmonių gebėjimus bendrauti, puoselėti fantaziją ir intelektą.

Pavyzdžiui, Suzette Haden Elgin sukurta laadano kalba skirta moterims, mat šia kalba galima geriau išreikšti moterų požiūrį.

Antai tereikia vyrui pasakyti „bala” ir jis galbūt supras, kad laadano kalba šis vienintelis trumputis žodis „bala” reiškia „aš esu pikta dėl tam tikros priežasties, bet dėl to nieko neįmanoma padaryti”.

Tiesa, pyktį galbūt galima išsklaidyti staigmena, dėl kurios virtuvėje lietųsi vyro fantazija.

O iš kur įkvėpimas? Iš ten pat – noro pažinti ką nors nauja, nematyta. Juk dotrakių ar laadano kalba gali būti skirta ne visiems, tačiau valgo visi žmonės. Skaniai ir nelabai. Tradicinius ir egzotiškus patiekalus.

Tad tokiais laikais, kai knygynai užversti kulinarinėmis knygomis, o tolimiausių pasaulio kampelių virtuvės paslaptys pasiekiamos vienu pelės spragtelėjimu internetinėje paieškos sistemoje, egzotiškas patiekalas gali būti ir išgalvotas.

Mat populiarumo sulaukusių fantastikos knygų, filmų ar serialų gerbėjai netruko atkreipti dėmesį į tai, jog vis didesnę reikšmę kūryboje užima patiekalų aprašymas. Pačių įvairiausių.

Pavyzdžiui, seriale „Bado žaidimai” herojai valgo tai, ką gali nudobti ar surasti: laukinius šunis, arklius, peles, net medžio žieves.

Svarbiausia – geras receptas. Ir pageidautina – ne vienas.

„Bado žaidimų” gerbėjai gali net pasipelnyti. Pavyzdžiui, neseniai išleista neoficiali „Bado žaidimų” receptų knyga aprašo 150 skirtingų patiekalų – neretai šokiruojančių ar nebūtinai skanių.

„Svarbiausia, kad maistas leidžia jums labiau įsijausti į kūrinį”, – teigia 26 metų Chelsea Monroe-Cassel. Ji yra ne tiktai prisiekusi G.R.R.Martino kūrybos gerbėja.

Pagal viduramžių tradicijas ir jų metu vykusius karus bei intrigas knygose „Ledo ir ugnies daina” sukurtas G.R.R.Martino pasaulis kupinas gundančių kvapų ir skonių.

Sodrių, sočių arba lengvų patiekalų receptai, kuriuos išbando Ch.Monroe-Cassel, primena romėniškus, viduramžiškus valgius. Kartais tai trikdo net patį receptų įkvėpėją – G.R.R.Martiną.

„Aprašiau įvairius patiekalus – nuo valstiečių iki karalių valgių.

Ir vienu momentu, manau, padariau klaidą aprašydamas, kaip žmonės valgė žuvėdrą. Gavau laiškų, kuriuose buvo rašoma, kad žuvėdra – bjauraus skonio”, – baisėjosi G.R.R.Martinas.

Nepaisant pilvą gurgti verčiančių patiekalų aprašymų, jis kelis sykius atsisakė parašyti receptų knygą.

„Aš esu puikus valgytojas, bet nekoks virėjas”, – šypsojosi apkūnusis rašytojas. Todėl darbo ėmėsi gerbėjai, per šventes dabar ruošiantys įvairiausius patiekalus.

Juos ypač įkvėpė Ch.Monroe-Cassel pavyzdys – jos tinklaraštis https://innatthecrossroads.com apie „Ledo ir ugnies dainos” valgius sulaukė milžiniško populiarumo visame pasaulyje.

Knygų šūkis „Sostų žaidime laimi arba miršti” paverstas įkvepiančiu ir ambicingu „Maisto žaidime laimi arba plauni indus...”.

Mergina šiuo metu jau gali iš G.R.R.Martino dėmesio bei paramos sulaukusios veiklos net pragyventi.

Eksperimentus virtuvėje lydi šypsenos, nuostaba ir tūkstančius gerbėjų įkvėpusi Ch.Monroe-Cassel fantazija.

Mat nors valgiai dažniausiai būna paprasti, po darbo namo grįžę jos kambario draugai niekada nežino, ko sulauks – meduje kepto viščiuko, troškintos voverės su karamelizuotais obuoliais ar ant žarijų čirškintos gyvatės.