„Ach, visai neseniai turėjau labai įdomų iškvietimą. Žodžiu, man skambina mergina ir tokiu rimtu dalykišku tonu klausia, ar aš dirbu su užsieniečiais. O aš atsakau tokiu pat rimtu tonu: „Žinoma, kad dirbu, žinau pora trejetą žodžių ir posakių užsienio kalba. Juk jie susitinka su manimi tik dėl sekso, o ne Goethe's veikalus aptarinėti, tai ir kalbos barjero nebus.
Dėl viso pikto skambinančioji uždavė man kelis svarbius klausimus dėl ŽIV, prezervatyvų ir galimų išbėrimų ant odos, ir, panašu, nusiramino.
„Jūs mums tinkate“, - pasakė ji man dalykiškai.
Akimirką kilo mintis, kad mane priima dirbti į prestižinę užsienio kompaniją ir rytoj būtina pasirodyti darbe iškrakmolytais marškiniais lygiai dešimtą valandą.
Paaiškėjo, kad nuo tiesos buvau netoli. Tačiau pasirodyti reikėjo ne rytoj, o šiandien. Ir ne dešimtą, o aštuntą vakare prie vieno iš prestižinių namų paradinių durų. O aprangos kodas, tik nesijuokite, buvo dalykinis kostiumas.
Aš norėjau prieštarauti, kokia iš manęs biuro darbuotoja - kaip iš jaučio žirnių košė, bet tebūnie... Po dviejų valandų sėdėjau svečiuose pas draugę, išprašiusi iš jos dalykinio stiliaus kostiumėlį.
„Krūtys mažokos“, - susimąsčiusi apžiūrinėjo Maša. O aš buvau panaši į porno žvaigždę. Trūko tik akinių, penio burnoje ir gundomo žvilgsnio į operatoriaus kameros objektyvą.
- Hm, gal sagelės neužsisegti?
- Тiksliai! – pradėjo juoktis draugužė. – Тu juk ne pokalbiui eini. Jiems patiks. O bent kokios jis tautybės?
Тik dabar man toptelėjo mintis į galvą, kad pamiršau paklausti, iš kur užsieniečiai. Ispanai, italai, vokiečiai?
Beje, vokiečiai. Jiems su žmonomis nepasisekė. Jos visos kaip iš vienuolyno. Duoda vyrams tik „sumuštinio“ poza ir minetą daro tik aklinoje tamsoje. Jei apskritai reikalas prieina iki mineto.
Užtat tie vokiečiai ir siekia rusių.
O pasiekę nežino ką su jomis daryti. Juk jie prie žmonų pripratę. Ir „sumuštinio“ poza. Ir dulkina tave tarsi su sekundmačiu galvoje. Vakaro programa paprstai būna tokia: trys minutės ant viršaus, trys – apačioje, trys – iš nugaros. Ir, neduok Dieve, netilpti į grafiką.
Tačiau vokiečiai turi ir vieną didelį pliusą: jie nemoka atsakyti. Tik į vokietį reikia žiūrėti gailestingomis akimis ir tada jis tikrai nepagailės arbatai.
Nuo minčių mane atitraukė draugužės klausimas:
- Katia, kas per užsieniečiai?
Teko sakyti, kad kažkokie italiūkščiai. Tik pagalvok. Pamiršau paklausti, kas šiandien mane dulkins. Kam ruoštis?
- Pokalbiui, - pasakiau pati sau. Sprendžiant iš aprangos, tiksliai jam.
Apsiaviau aukštakulnius, pakštelėjau draugužei į skruostą ir išėjau.
Vestibiulyje mane sutiko mergina, prisistatė vertėja. Sakė, kad nepersistengčiau ir taip bus gerai. Jie žmonės - rimti, dalykiški, jiems tik reikia truputėlį pasimankštinti ir vėl į mūšį: uždirbti pinigų šaliai. Žinoma, man sumokėjo į priekį. Palinkėjo sėkmės.
Atidariau duris. Įeinu. Sėdi. Trise. Ant kilimo viduryje kambario. Kinai! Žiaumoja kažką traškančio. Ir kažką garsiai murma savo kalba:“ ahalai-mahalaij-dzin-čan-šun“. Net išsižiojau. Tokių dar neturėjau. Nė karto.
Aš jiems kažką tokio: „Hi, people“, o vienas iš jų iš karto prišoko prie manęs. Rankinuką paėmė, padėjo. Įsitikinusi, jei būčiau buvusi su paltu, jis taip pat galantiškai būtų nuvilkęs ir stovėtų su juo prie įėjimo. Įspūdis, kad jie manęs visą gyvenimą laukė, nuo pat vaikystės. ir džiaugiasi dabar, šypsosi, kažka marmaliuoja savo kalba.
Kažką įpylė į stiklinę, pauosčiau. Degtinė, gryna degtinė.
“Na nieko sau, kinai duoda“, - pagalvojau.
Aiškiai užsinorėjo užsieniečiams egzotikos: rusiškos degtinės, rusių bobų. Gerai, kad lokio neužsisakė.
Aš nevalgiau. Sakau: „Berniukai, laikas tiksi“. Ir pradedu nusirenginėti. Kai tik jie pamatė mano nuogą krūtį, visi vienu ypu nusismaukė apatinius. Nieko sau, kaip greitai sureagavo. O paskui... Kaip čia pasakius. Be reikalo aš klasikinio dydžio „prezikus“ pasiėmiau. Tuo momentu aš supratau, kad klasikinis dydis – gigantams. O čia gigantais nė nekvepėjo.
Vienas iš jų, sprendžiant iš visko, drąsiausias, priėjo, dalykiškai padėjo ranką ant krūties, pačiupinėjo ir kažką džiaugsmingai sušuko savo kalba.
Čia ir likusieji iš karto prišoko ir ėmė maigyti mano krūtis. Ką daryti, mieli žmonės, jei kinai moteriškos krūtinės niekada nečiupinėjo. Kiek jiems buvo džiaugsmo, net apsiašarojo.
Jaučiu, kažkas šilto išsiliejo ant manęs. Na, galvoju, atplaukėme. Žiūriu, iš tikrųjų vienas – viskas, baigė. Net gumelės nespėjo užsimauti. Stovi palaiminga šypsena, mano krūties nepaleidžia, o nuo jo ten jau viskas varva ant grindų.
“Vienas gatavas“ – pagalvojau aš. Taip net geriau. Su dviem bus greičiau. Kitas nusibaigė, kai tik aš jo pasididžiavimą paėmiau į burną. Prisiekiu, aš tik paėmiau, o jis nusibaigė. Visas.
Na, galvoju, trečiam tai tikrai suteiksiu malonumą. Tai jau garbės reikalas. Juk turi vyras iš kito pasaulio krašto sužinoti, kaip rusų bobos moka čiulpti. Šis ištvermingas pasirodė. Pusantros minutės išsilaikė, o paskui prasidėjo traukuliai ir smigo.
Išsitiesiau ant kilimo, guliu, galvoju apie gyvenimą, apie kinus, apie tai, kad butukas labai jau gražus. O tie džiaugsmingi stovi trise, šnibždasi. Ko, galvoju, laukti iš jų. Gal po antrą kartą, ką? Ir ką jūs manote!.. Priėjo paspaudė ranką! Vėlgi savo kalba kažką patenkinti pasakė, per petį paplojo. Viskas! Reikalas truko 15 minučių. Kažkokią gėlelę padovanojo su vazonėliu. Į fikusą panašų.
Atsisveikinome beveik kaip giminaičiai. Jei aš teisingai juos supratau, tai pasakė: „Rusija – puiki šalis, tu – geriausia moteris žemėje, mes džiaugėmės, kad galėjome paliesti krūtį, dabar galima bus vėl trejus metus dirbti be poilsio dienų“.
Dabar apie amerikiečius. Jei atvirai, man jie nelabai patinka. Jų turėjau ne tiek ir daug, bet ir nemažai. Todėl išvadoms užteks.
Žinote, jei įeisi į viešbučio kambarį, tai galima iš akies nustatyti, kas jame gyvena. Jei įeini ir pamatai: kojinė ant šviestuvo, rankšluostis ant stalelio prie lovos ir klasikinis žanras – sumuštinio kąsnis voliojasi lovoje, gali būti užtikrinta, tai jis – baltas amerikietis.
Sąžiningai pasakysiu, jie tikri sekso teroristai. Tačiau tokie sintetiniai. Taip yra ne dėl to, kad jų stiprus temperamentas ar kietas lyties organas, ne. Tai kas kita. Jie uždulkins negyvai, bet ne todėl, kad nori, o todėl, kad sumokėjo pinigus.
Ir dar jie turi vieną turbūt nacionalinę ypatybę: jie beveik visi, net ir jauni, kai išsikviečia merginą, žiaumoja viagrą. Ir dar jie tai su džiaugsmu praneš. Girdi, tu turėtum džiaugtis.
O žinote, kodėl jie ją žiaumoja? Ne todėl, kad jiems nestovėtų, ne! Jie taip daro dėl to, kad nusidulkintų iki soties už sumokėtus pinigus. Nes juos matyt po to kankina šykštumas, kad suplojo nemažai, o ejakuliacija viena.
Ir jei jis pasako, kad nori padaryti keturis kartus, tai gali būti garantuota, kad taip ir bus. Net jei liežuvis ištys iki kelių. Iš tikrųjų liežuvis ištystaį darant jau antrą kartą, o trečia kartą - mintyse jau pradeda rašyti testamentą, bet vis tiek ir ketvirtą kartą padarys savo.
Baisiai jie derasi... Net ne dėl pinigų, nors ir dėl jų taip pat, bet dėl paslaugų kokybės. Amerikietis vyras būtinai pradžioje smulkiai išklausinėja, ką darysiu, kas į tą pinigų sumą įeina, o ką dar galėčiau daugiau padaryti už tą patį.
Jų turbūt toks įprotis: visur ieškoti nuolaidų ir akcijų. Jei būtų jų valia, tikriausiai prieš kiekvieną seansą ir nuolaidų kortelę pateiktų. Jie patys ir atidirba tuos savo pinigus. Aišku, ir aš. Bet jie daugiau. Ir visą laiką šypsosi. Visą laiką. Net kai varto tave iš visų pusių, šypsosi. Stoviu keturiomis, jis ten darbuojasi iš nugaros, netikėtai pasisuku. Kai tik pamato, kad į jį žiūri, ima šypsotis...