Ieškodamas geriausios įperkamos auklės savo sūnui, A. Davidsonas galiausiai atsidūrė ant slenksčio agentūros, kuri padeda Amerikos turtuoliams susirasti tinkamus namų darbuotojus.
Lrytas.lt pateikia išverstą A. Davidsono rašinį dienraštyje „New York Times“ apie jo atliktą šmaikštų ir stebinantį auklių rinkos tyrimą.
Zenaide'ai Muneton pakako 20 sekundžių, kad mane įtikintų, jog ji – nuostabi auklė. Jos plaukai tamsūs ir trumpi, šypsena spinduliuojanti, o svarbiausia – ji žino, kaip viską paversti linksmu žaidimu. Laikas valytis dantis? Ji mojuoja rankomis ir teatrališkai šoka dantų valymo šokį. Laikas į vonią? Ji žygiuoja ėjimo į vonią maršu. Kai pasakiau, kad norėčiau ją pasisamdyti, ji nusišypso ir padėkoja.
Tada mes abu nusijuokiame, nes aš niekaip negalėčiau sau to leisti. Z. Muneton yra viena iš Niujorko elitinių auklių, kuri per metus uždirba 180 tūkst. JAV dolerių (475 tūkst. litų). Kur dar papildomi mokesčiai už Kalėdas ir buto Centriniame parke nuoma – 3000 JAV dolerių (7,9 tūkst. litų) per mėnesį. Tai ji galėtų mane pasisamdyti dirbti aukle.
Šį keistą mikroekonominį reiškinį ėmiau tyrinėti netrukus po to, kai su žmona įsitraukėme į auklės paieškas. Mums reikėjo, kad keletą valandų per savaitę kažkas pasaugotų mūsų sūnų. Susitikome su keliomis kandidatėmis, kurios visos turėjo gerus atsiliepimus ir, atrodė, neblogai sutarė su mūsų berniuku. Vis dėlto nežinojome, pagal ką jas vertinti. Ar turėtume samdyti tą, kuri atrodo linksmiausia? Labiausiai patyrusi? Geriau angliškai kalbanti ar kitatautė, kuri gali pamokyti vaiką užsienio kalbos? Ar ji turi būti baigusi universitetą?
Neturėjome supratimo. Tuomet ėmiau svarstyti, kad galbūt kaina teikia svarbios informacijos apie auklių rinką. Visos kandidatės, su kuriomis mes kalbėjomės, savo darbą vertino 15 – 18 JAV dolerių (40 – 50 litų) per valandą. Tai – standartinė kaina mūsų Bruklino rajone. Ir ji pasirodė visai nebloga, kai sužinojau, kad kai kurios auklės prašo bent dvigubai daugiau. Bet kodėl mano sūnus turėtų kentėti, leisdamas laiką su vidutinio lygio aukle?
Šis nerimas nuginė mane į agentūrą „Pavillion Agency“, kuri specializuojasi padedant ieškoti darbuotojų turtingų niujorkiečių namams. Agentūra mane pristatė 49 metų Z. Muneton, kuri užaugo „labai neturtingoje šeimoje“ San Paule (Brazilija).
Iš skurdo Brazilijoje – į prabangą JAV
1990 metais Z. Muneton susipažino su jauna amerikiete, kuri persikėlė gyventi į Braziliją. Kai būsima elitinė auklė pasikvietė naująją draugę į savo namus, amerikietė buvo sužavėta Z. Muneton sugebėjimo natūraliai ir lengvai bendrauti su vaikais. Ji pasiūlė brazilei važiuoti į Jungtines Valstijas ir įsidarbinti aukle. Vos po kelių mėnesių Z. Muneton jau rūpinosi turtingos šeimos, kuri gyveno Pietų Karolinoje, atžalomis. Jos atlyginimas tuomet tesiekė 100 JAV dolerių (265 litus) per savaitę.
2002 metais Z. Muneton pradėjo dirbti per „Pavillion Agency“. Jos metinis atlyginimas pasiekė 85 tūkst. JAV dolerių (225 tūkst. litų). Rekomendacijų skaičiui augant, didėjo ir atlyginimas. Galiausiai ji ėmė dirbti turtingiausiems šalies žmonėms, su kuriais drauge skrisdavo privačiais lėktuvais į prabangiausius pasaulio kurortus.
Šiandien ji sako: „Dabar mano šeimoje nėra neturtingų žmonių“.
Z. Muneton nupirko gražų namą savo motinai, butą seseriai, po taksi automobilį dviems savo broliams. Pati įsigijo namą viename Brazilijos paplūdimyje, butą vienoje Majamio pastogėje ir du nekilnojamojo turto objektus Los Andžele.
Tenka paklusti turtuolių užgaidoms
Kaip auklė gali uždirbti daugiau nei vidutinis vaikų gydytojas? Atsakymas paprastas – sunkus darbas ir keli nepatogūs jo principai. Gerai apmokama auklė paprastai turi paskirti absoliučiai visą
savo laiką šeimai, kurioje ji dirba. Pasak „Pavillion Agency“ prezidento Cliffo Greenhouse'o, toks įsipareigojimas yra įskaičiuotas į auklės paslaugų kainą. Dauguma klientų moka dideles sumas pinigų tam, kad niekada netektų jaudintis dėl to, kad auklė turi savo planų. Kurių ji, žinoma, ir negali turėti.
Turtingų šeimų reikalavimai kartais būna labai specifiniai. Anot „Pavillion Agency“ viceprezidento Setho Normano Greenbergo, auklės rinkos kaina didėja, jeigu ji moka kalbėti sklandžiai prancūziškai. Pastaruoju metu vis labiau vertinamas ir kinų kalbos mokėjimas. Privalumu laikomas gebėjimas paruošti keturių patiekalų pietus, taip pat mokėjimas jodinėti, prausti ir šukuoti žirgą. S. N. Greenbergas teigia pažinojęs tokių šeimų, kurios norėdavo auklių, mokančių vairuoti jachtą, galinčių padėti rūpintis meno kolekcijomis ar, vienu atveju, vairuoti ledo valymo mašiną, kuria reikėjo nuvalyti privačią ledo čiuožyklą.
Yra ir dar vienas – socialinis – aspektas. „Daugelis šeimų, ypač praturtėjusių pastaruoju metu, labai rūpinasi, kad jų atžalos suartėtų su kitų labai turtingų šeimų vaikais, - sako C. Greenhouse'as. - Kaip jie tą daro? Jie randa auklę superžvaigždę, kuri jau turi daug pažinčių, daug kitų pažįstamų auklių, kurios dirba su kitomis garsiomis šeimomis“.
Svarbu ir tai, kaip auklė atrodys aukštuomenės renginiuose. „Šiuo metu dirbu su fenomenalia aukle iš Karibų, - atskleidžia C. Greenhouse'as. - Ji tokia graži, kad krisk negyvas. Ji taip prisistato, kad, atrodo, didžiuotumeisi, jeigu ji būtų šalia tavo vaiko aukščiausio lygio renginyje“.
Svarbiausia – bendravimas su vaiku
Mano žmonai ir man šie dalykai nė kiek nerūpi. Bet sunku nesvarstyti, ar auklės, kurios uždirba dvigubai daugiau, nei ta, kurią mes samdome, ir savo pareigą atlieka dvigubai geriau?
Pasirodo, aukles galima būtų vertinti tuo pačiu būdu, kaip ir vyną, kurio vertė aiškėja tik po to, kai jo paragauji. Renkantis prekę, nurodoma kaina gali pasitarnauti, kai reikia atmesti kažką, kas yra žemiau įprasto minimumo. Ne itin patraukliai atrodo vynas, kainuojantis 3 JAV dolerius (8 litus), kaip ir auklė už 5 JAV dolerius (13 litų) per valandą.
Vis dėlto kainos gali būti beprasmės, arba – dar blogiau – klaidinančios, kai ji svyruoja nuo vidutinės mažos iki vidutinės didelės. Ar vynas už 40 JAV dolerių (106 litus) yra daug vertingesnis už vyną, kuris kainuoja 20 JAV dolerių (53 litus)?
Kai apie vynus neišmanantieji moka didesnę kainą, jie elgiasi visai kaip ir daugelis tėvų, pirmą kartą samdantys auklę: jie moka už netikrą saugumo jausmą. Arba nori kam nors padaryti įspūdį.
Tiesą sakant, auklių kainos gali būti netgi labiau klaidinančios, nei vyno rinkoje. Auklėms taikytinas ekonominis terminas „pasitikėjimo prekės“, kuris apibrėžia neaišku ką. Tai – kaip vitaminai, kurių tikrosios vertės niekaip nenustatysi. Tu esi linkęs permokėti už „pasitikėjimo prekę“, vildamasis, kad tai atneš kažkokios naudos.
Taigi jeigu ekonomika negali objektyviai apibrėžti auklės kainos, kas tuomet gali?
Kolumbijos universiteto nacionalinio vaikų ir šeimos centro vadovė Jeanne Brooks-Gunn mane patikino, kad akademikai beveik nieko nežino apie tai, kokią įtaką vaikams daro auklės. Nėra atlikta jokių rimtų studijų apie auklių kvalifikaciją, nes beveik neįmanoma gauti auklių (kurios dažnai gauna atlyginimą iš po stalo) ar jų darbdavių leidimo studijuoti jų darbą. Taip pat daugiausia dėmesio skiriama rizikos grupės vaikams, o pasiturinčios, savo vaikais besirūpinančios šeimos paliekamos užribyje.
J. Brooks-Gunn vis dėlto davė patarimą, kuriuo galima vadovautis ieškant geros auklės. Vienas svarbiausių momentų – tai, kaip auklė reaguoja į vaiko nuotaiką ir pomėgius. J. Brooks-Gunn taip pat rinkosi auklę. Ji sako, kad kiekvienai davė laiko pabūti su jos sūnumi. Moteris pasirinko tą kandidatę, kuri buvo jautriausia jo sūnaus problemų atžvilgiu.