Archeologai, tyrinėdami I amžiaus krikščionių palaidojimo kriptą, ant karsto dangčio aptiko senovinį užrašą, kuris, jų manymu, įrodo, jog tai – paskutinė Jėzaus poilsio vieta.
Naudodami nuotolinio valdymo kamerą, prijungtą prie robotizuotos rankos, archeologai dairėsi po blokiniu namu Jeruzalėje ir apstulbo ten radę keletą I amžiaus „kaulų dėžių“.
Ant vienos iš klintinių dėžių, dar vadinamų osuarijais, dangčio buvo užrašas senovės graikų kalba, kuris išvertus reiškia „Dieviškasis Jehova, kelkis, kelkis“.
Ant kito osuarijaus dangčio pavaizduota žuvis su nasruose įstrigusia figūra – manoma, kad piešinys nurodo į vieną pačių pirmųjų biblinių istorijų apie pranašą Joną ir jį prarijusią žuvį.
Radinys buvo aptiktas vos už 60 metrų nuo ankstesnio radinio, kuris buvo pavadintas Jėzaus šeimos kapu ir devintajame dešimtmetyje sukėlė daugybę prieštaravimų.
Tuomet archeologai teigė, kad kape rasti osuarijai su vardais, siejamais su Jėzaus šeima.
Šis atradimas davė peno įvairiausioms teorijoms, tarp jų ir tą, kad Jėzus buvo palaidotas šalia Marijos Magdalietės, kurią jis buvo vedęs ir su kuria turėjo vaikų.
Tačiau dauguma autoritetingų teologų ir archeologų atmetė tokią versiją kaip visiškai nepagrįstą.
Jėzaus šeimos kapas buvo tirtas trumpai – kilus žydų ortodoksų protestams prieš kapų ramybės trikdymą, kasinėjimai buvo nutraukti.
Kapavietė buvo užsandarinta, virš jos pastatytas blokinis namas.
Tačiau Šiaurės Karolinos universiteto Biblijos tyrinėtojas Jamesas Taboras ir dokumentinių filmų kūrėjas Simcha Jacobovici buvo pasiryžę tęsti tyrinėjimus.
2010 m. jie iš Izraelio vyriausybės gavo leidimą naudoti robotizuotą ranką ir pragręžti skyles, pro kurias būtų galima pažiūrėti aplinką.
Tai leido atrasti atskirą patalpą, kurią jie pavadino „Patijaus kapu“, nes ji buvo tiesiai po pastato patijumi – vidiniu kiemu.
Patijaus kapo viduje jie rado užrašus.
Pasak tyrinėtojų, užrašai, rasti kape, stipriai padidina tikimybę, kad vadinamasis Jėzaus šeimos kapas iš tiesų yra Jėzaus paskutinio poilsio vieta.
Jie mano, kad abu kapai yra dalis to paties komplekso, kuris galėjo būti Juozapo iš Arimatėjos, pasak evangelijų, palaidojusio Jėzų, nuosavybė.
Vienas iš klintinių osuarijų turi graikišką užrašą, kviečiantį Dievą „prisikelti“ arba ką nors „prikelti“.
Ant kito pavaizduota žuvis su iš burnos kyšančia figūra. J. Taboro manymu, figūra gali reikšti pranašą Joną.
„Šitas užrašas gali būti susijęs su prisikėlimu iš numirusiųjų – arba mirusiojo, esančio osuarijuje, prisikėlimu, arba, atsižvelgiant į Jonos atvaizdą netoliese, reikšti tikėjimą Jėzaus prisikėlimu, - sako J. Taboras. - Ankstyvosiose evangelijose Jėzaus minimas „Jonos ženklas“ buvo interpretuojamas kaip jo prisikėlimo simbolis“.
Pasak mokslininko, Jonos atvaizdai vėliau „ankstyvajame“ krikščioniškajame mene, tokiame, koks randamas Romos katakombose, yra pats bendriausias motyvas, simbolizuojantis krikščionišką prisikėlimo viltį.
Tuo tarpu pirmojo amžiaus judėjų mene Jonos istorija nevaizduojama, ikonografiniai atvaizdai ant osuarijų labai reti, laikantis judaizmo draudimo vaizduoti žmones ir gyvūnus.
Kapas datuojamas prieš 70-uosius metus, kuomet Jeruzalėje nustota naudoti osuarijus po to, kai romėnai sugriovė miestą.
Jeigu raižiniai tikrai krikščioniški, tuomet tai yra patys ankstyviausi kada nors rasti krikščioniški archeologiniai radiniai.
Pasak J. Taboro, greičiausiai raižinius padarė kažkas iš ankstyviausių Jėzaus sekėjų praėjus dešimtmečiui ar daugiau po jo mirties, anksčiau, buvo parašytos evangelijos.
„Jeigu kas nors būtų tvirtinęs, kad rado teiginių apie prisikėlimą ar Jonos atvaizdą šio laikotarpio judėjiškame kape, aš būčiau pasakęs, kad tai neįmanoma – iki dabar, - sako J. Taboras. - Mūsų komanda tuo netikėjo, bet kuo aiškiausi įrodymai atsivėrė tiesiai mums prieš akis, ir mums teko peržiūrėti ankstesnes savo prielaidas“.
Savo atradimą mokslininkai pristatė moksliniame straipsnyje ir „Simon & Schuster“ laidyklos išleistoje knygoje. Apie atradimą sukurtas dokumentinis filmas „Discovery“ kanale bus parodytas 2012 m. pavasarį.
Tyrinėtojai mano, kad jų atradimai ir interpretacijos bus sutikti labai prieštaringai, nes dauguma mokslininkų skeptiškai žiūri į bet kokius krikščioniškus archeologinius radinius iš tokio ankstyvo laikotarpio.
Šis kapas labai arti prie kito kapo, kuris buvo atrastas 1980 m. Šiame kape, kai kurių vadinamame Jėzaus šeimos kapu, rasta osuarijų su užrašais, kuriuos kai kurie mokslininkai sieja su Jėzumi ir jo šeima. Vienas iš užrašų yra netgi „Jėzus, Juozapo sūnus“.
„Kontekstas archeologijoje yra viskas, - sako J. Taboras. - Šie du kapai, kuriuos skiria vos 60 metrų, yra to paties senovinio sklypo, priklausiusio turtingai tų laikų šeimai, dalis. Mes pasirinkome tyrinėti šį kapą dėl to, kad jis taip arti vadinamojo „Jėzaus kapo“, nežinodami, kad jame galime rasti ką nors neįprasto“.
Tarp daugiau kaip 2 tūkst. Izraelyje atrastų osuarijų tik 650 turi užrašus, bet nei vienas iš jų nėra panašus į tai, ką rado ši tyrinėtojų komanda.
Nepilna dešimtis osuarijų iš šio laikotarpio turi epitafijas, bet, pasak J. Taboro, paprastai tai įspėjimai netrikdyti mirusiųjų kaulų. Tuo tarpu keturių eilučių graikiškas užrašas išreiškia tikėjimą prisikėlimu.
J. Taboras pastebi, kad nėra aišku, kaip tiksliai reikėtų versti naujai atrastą epitafiją. Trys pirmosios eilutės yra aiškios, o paskutinioji, susidedanti iš trijų raidžių, ne tokia, todėl gali būti keletas vertimų: „O dieviškasis Jehova, prisikelk, prisikelk (prikelk, prikelk)“, „Dieviškasis Jehova pakelia (pakyla) į Šventą Vietą“ arba „Dieviškasis Jehova prikelia (prisikelia) iš“.
Osuarijus su atvaizdu, kurį J. Taboras ir jo komanda sieja su Jona, turi ir kitų įdomių raižinių. Jie taip pat gali būti susiję su prisikėlimu. Ant vieno šono pavaizduota žuvies, pradingstančios dėžės kampe, uodega, tarsi ji nertų į vandenį.
Priekinėje dalyje prie kampo yra smulkių žuvų atvaizdų, o kitoje pusėje – kryžiaus formos vartų ar įėjimo vaizdas. J. Taboras pastarąjį interpretuoja kaip užuominą į įžengimą į mirties sferą, kuris minimas biblinėje Jonos istorijoje.
Kaip Jėzus buvo palaidotas
Biblijoje pasakojama, kaip vakare po nukryžiavimo Juozapas iš Arimatėjos paprašė Poncijaus Piloto atiduoti Jėzaus kūną.
Pagal Mozės įstatymą, asmens, pakabinto ant medžio, negalima ten palikti per naktį, jis turi būti palaidotas dar prieš saulėlydį.
Juozapas suvyniojo Jėzaus kūną į drobulę ir paguldė į kapą.
Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kad Juozapui laidojimo procese padėjo Nikodemas, kuris atnešė miros ir alavijo mišinio ir jame pagal žydų papročius išmirkė laidojimo drobulę.