Kadangi daugelis mūsų nė neabejodami gyventojų surašymo lape nurodėme, kad esame Romos katalikai, matyt, Kristaus gyvenimo peripetijas žinome net geriau negu plepiosios kaimynės dukterėčios skyrybų istoriją. Na, bent jau kad margučius šiais metais daušime balandžio 8 d., žino net Mantas Petruškevičius. Tačiau toji Kristaus gyvenimo istorija, kurioje jis buvo nukryžiuotas ir trečią dieną prisikėlė, pasirodo, nėra vienintelė. O ir Jėzumi Kristumi po jo dar ne vienas skelbėsi.
Labai senos mįslės. Dievų sūnų gyvenimai
Jo tėvas buvo Dievas, o motina – paprasta moteris. Jis gimė gruodžio 25 d. Dievu žmogaus kūne ir su savo mokiniais vaikščiodamas tarp žmonių skleidė tikėjimą. Pasakojama istorija, kaip jis vandenį pavertė vynu, o miręs prisikėlė… Atspėjote – šio Dievo vardas yra… Dionisas arba Bakchas.
Ir jis toli gražu ne vienintelis! Krišnos ne tik pirmos trys raidės sutampa su Kristumi – norėdamas pražudyti Krišną valdovas žudė kūdikius, o po mirties tas irgi prisikėlė. Senovės egiptiečių Ozyris irgi prisikėlė, o ir pagimdė jį nekalta mergelė. Sako, kad ir Ozyrio sūnų Horą pagimdė nekalta mergelė Izidė.
Tiesa, toliau – visiškai painiava: Ozyrio žmona Izidė, kuri yra ir jo sesuo dvynė, vėliau tapo savo sūnaus Horo žmona, tad visa ši kraujomaiša biblinėmis istorijomis jau nė nekvepia… Tačiau juk ir vaisingumo simbolio margučio dažymą labai jau sunku priskirti krikščionių tradicijoms.
Dabar vieni tvirtina, kad krikščionybė susiformavo suplakus įvairius pagonių mitus, o Kristaus gyvenimo istorija tik atkartoja daugelio kitų religijų Dievų gyvenimus. Kiti atsako, kad krikščionybė paaiškino tikrąją senų tradicijų esmę, o išgalvotos pagonių dievų istorijos tik atsitiktinai kartais primena Kristaus gyvenimą. Kas teisus, deja, atrodo, nebeatsakys nė laikas, juolab kai pamaldžiausios mūsų bobulės noriai lankosi pas būrėjus, o tikinčioji Laima Paksienė gina įtartinai pagonišką piramidę (gerai dar, kad ne Cheopso). Tad palikime teologinius ginčus (tikėjimas dėl to taip ir vadinamas, kad tikintiesiems nereikia įrodymų) ir pažiūrėkime, kokių dar kristų, be to vienintelio, pasaulyje buvo…
„Rojaus karalystė“. Jėzus, kuris mirė… nuo difterijos
Nesijaudinkite – nieko bendra su Vilniaus rajonu, kurį jo savivaldybė prieš porą metelių paskelbė Kristaus karalyste, ši istorija neturi… Tikimės… Nors Kristaus vis tiek gaila – padarė rajono valdovu, dabar ims kaltinti dėl neatvežtų malkų ar negrąžintos žemės… Tiek to – tikrai ne apie Vilniaus rajoną dabar kalba.
Williamas W. Daviesas (būsimasis Kristaus „tėtis“) gimė 1833 m. Velse (Jungtinė Karalystė). Emigravęs į JAV, tapo mormonu (Lietuvoje jie žinomi kaip su akcentu kalbantys skrybėlėti dėdės, kurie ateina į namus ir žada išmokyti gyventi šeimoje laimingai) ir 1855 m. išsikraustė gyventi į dabartinės Jutos valstijos teritoriją. Ten įsikūrė daugelis iš kitur išvytų bei persekiotų šios sektos narių. Bet ir čia jis ilgai neužsibuvo. Sužavėtas tautiečio Josepho Morriso nušvitimo, po kurio tas pasijuto septintuoju angelu iš „Apreiškimų knygos” ir įkūrė savo sektą, kuri atskilo nuo mormonų, vyrukas tapo jo sekėju.
J. Morrisas pasirodė išmintingas vyras, tad „žinodamas“, kad Pasaulio pabaiga bus tuoj pat, savo šalininkams patarė nesėti pasėlių, o užsėtus ištrypti – nebeprireiks. Prireikė. Bet nebuvo. Nebuvo nei maisto, nei pasaulio pabaigos. Šalininkai pradėjo sprukti pasiėmę savo turto dalį, likę suprato, kad tuoj bus nuogi, ir pasprukusius ėmė gaudyti, įsikišo valdžia ir sekta buvo išvaikyta. 1866 m. W. Daviesas su 40 sekėjų netoli Vola Volos miesto įkūrė savo komuną, kurią pavadino Rojaus karalyste. Vyrui tuo laiku jau ir pačiam pradėjo regėtis apreiškimai. Savo sekėjus jis ėmė mokyti apie sielos reinkarnaciją, aiškino, kad jis yra arkangelas Mykolas, kuris ankščiau gyveno kaip biblinis Adomas, Abraomas ir Dovydas – žodžiu, badas smegenis paveikė stiprokai.
Kai 1868 m. vasario 11 d. gimė pirmasis sūnus Arthuras, Williamas paskelbė jį Jėzaus Kristaus reinkarnacija ir visi vaiką vadino Vola Volos Jėzumi. Beje, po šio pareiškimo W. Davieso sekėjų padvigubėjo, jis dar suįžūlėjo ir 1869 m. gimusį antrąjį sūnų Davidą paskelbė Dievu Tėvu! Deja, „reinkarnacijų” šlovė ilgai netruko – 1880 m. abu „arkangelo“ vaikai mirė nuo difterijos ir jo sekėjai išsibėgiojo. Kas gi tikės pranašu, kurio Kristus ir Dievas Tėvas numirė?
Beprotis Tomas. Jėzus, kuris buvo nušautas
Akivaizdu, kad šio anglo smegenis paveikė blogi genai (mama mirė beprotnamyje) ir pinigų perteklius (gavo milžinišką draudimo išmoką už sudegusią spirito varyklėlę). Taigi, 1799 m. gimęs Johnas Nicholsas Thomas, sulaukęs 29-erių, turėjo 1000 svarų sterlingų (beveik pusę tonos sidabro) ir sugebėjo dar susigrąžinti 304 svarus mokesčių už pražuvusį produktą. Tais laikais suma visai pakankama, kad smagiai kraustytumeisi iš proto. Jis taip ir padarė.
1832 m. atvykęs į Kenterberį Thomas vaikščiojo apsirengęs fantastiškais kostiumais, švaistėsi pinigais ir prisistatė žydu bankininku Mosesu Rotschildu. Po kelių savaičių, jau išgarsėjęs, staiga virto Maltos riteriu seru Williamu Percy. Vėliau, nors daugelio laikomas šarlatanu, pasiskelbė Devono grafu ir dalyvavo parlamento rinkimuose, beje, surinko ne tiek ir mažai balsų (tuomet anglai rinkosi, kaip dabar lietuviai). Vis dėlto netapęs parlamento nariu nenusiminė – pasivadinęs Jeruzalės karaliumi rėždavo viešas kalbas prieš mokesčius. 1833 m. pradėjo leisti teologinį žurnalą „The Lion”, kuriame teigė, kad Bažnyčios geidžia tik pralobti. Beje, tais metais jis pagaliau buvo suimtas ir uždarytas į dvasios ligonių prieglaudą, tačiau sūnų paklydėlį šį sykį išvadavo tėvelis.
Paleistas pasiskelbė „pasaulio gelbėtoju” ir tapo keliaujančiu pamokslininku (jis žinomas dar Išprotėjusio Tomo vardu). Vyriškis dėvėjo ryškius drabužius, nešiojo Maltos kryžių, o savo kardą vadino Eskaliburu (kaip Apskritojo stalo riterio Artūro). Savo kūną jis vadino Šventosios Dvasios šventykla, save – reinkarnavusiu Kristumi, o kai kurie liudininkai esą ant jo delnų matė vinių žymes.
Neaišku, ar vietos valstiečiai buvo tokie kvaili, jog įtikėjo Išprotėjusio Tomo pasakojimais, kad pasimeldę jam jie bus atsparūs kulkoms, o jis pats kartą suplojęs delnais gali užmušti 10 tūkst. priešų, ar tiesiog žmones buvo apėmusi neviltis, bet sekėjų jis turėjo. Todėl kai 1838 m. gegužės 31 d. ryškiaspalvis „Jėzus“ užmušė vieną policininką, sekėjai nepabijojo miške stoti į atvirą mūšį su 100 pasiųstų jų tramdyti kareivių. Kareiviai apsišaukėlį nušovė, jo šalininkai išsilakstė, o policijos vadas, išsigandęs, kad Tomas gali trečią dieną prisikelti, įsakė išimti iš kūno širdį ir užmarinavo ją stiklainyje. Jame širdis išbuvo iki XX a. šeštojo dešimtmečio.
„Pasaulio fontanas“. Jėzus, kurį susprogdino
Francis Hermanas Pencovicius (1911-1958) 1940-aisiais Kalifornijoje (JAV) įkūrė „Pasaulio fontano“ kultą, kurį netrukus ypač pamėgo spauda. O ir ko nepamėgti – kulto nariai privalėjo lyg uniformas nešioti ilgas mantijas, vaikščiojo basi, o vyrai augino ilgus plaukus bei barzdas. Žodžiu, tokie pirmieji hipiai. Negana to, kad būtum priimtas, turėjai padovanoti kultui visą savo turtą. Tiesa, daugelio narių ši taisyklė nejaudino – jie vis tiek nieko neturėjo. Beje, „Pasaulio fontanas“ tikrai darė daug gero: kulto nariai kovojo su miško gaisrais, priglausdavo benamius, o 1949 m. išgarsėjo, kai pirmieji suskubo suteikti pagalbą likusiems gyviems nukritusio lėktuvo keleiviams. Deja, vieši F.H. Pencoviciaus pareiškimai kvepėjo tikra beprotybe.
„Sakau jums: aš – Kristus! Esu naujasis Mesijas!..“
Na, šitą mes jau girdėjome, o štai kalba apie tai, kad jis į Žemę iš tolimos Neofrato planetos atlydėjo kosminių laivų flotilę, akivaizdžiai primena, kad tais laikais haliucinogenai buvo populiarūs ir gausiai vartojami…
1951 m. Hermanas oficialiai pasikeitė vardą ir pasivadino Krišna Venta. Tiesa, ir pretenzijų į kosminio Kristaus titulą neatsisakė. Taip ir gyveno tarp įtikėjusių jo nemirtingumu sekėjų, kol du iš jų nutarė… patikrinti, ar jis toks jau nemirtingas.
1958 m. gruodžio 10 d. du savižudžiai sprogdintojai, apkaltinę buvusį savo ganytoją sektos lėšų švaistymu ir priekabiavimu prie jų žmonų, Krišną tiesiog susprogdino. Ir, žinote, jis mirė! Tiesa, kartu mirė dar bent 15 žmonių, bet kada savižudžiams tokie niekai rūpėjo. Vadui žuvus, sekta ėmė byrėti ir 1970 m. visiškai išnyko. Taigi, lyderiui prisikelti nepadėjo nei Krišnos vardas, nei Kristaus titulas. Faktas – jokie vardai neveikia, kai suteiki juos pats sau…