Kristaus gyvenimo istorija, kurioje jis buvo nukryžiuotas ir trečią dieną prisikėlė, nėra vienintelė. Ir Jėzumi Kristumi po jo skelbėsi ne vienas. Kai kurie tiesiog kliedėjo, kiti – nutarė, kad jei labai nori, taip ir bus, o treti ciniškai melavo, kratydami lengvatinių kišenes, puoselėdami savo asmeninę dydybės maniją ar tiesiog vesdami einančius iš paskos tiesiai į pragarą. Gaila, kad netikrus pranašus pažinsi tik iš jų vaisių, o per tą laiką tie vaisiai gali ne vieną nunuodyti.
Komunistinis rojus. Jėzus, kuris buvo labai labai blogas
„Žmonių šventovės” kūrėjo Jimo Joneso sąžinę slegia didžiausia masinė žmogžudystė, įvykdyta JAV taikos metu (iki 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių). Tarp jo aukų – ir vienintelis per JAV istoriją tarnybos metu nužudytas Kongreso narys Leo Ryanas…
1931 m. gimęs Jamesas Warrenas (Jimas) Jonesas jau mokykloje buvo apsėstas religinių idėjų, o vėliau taip susižavėjo komunizmu, kad 1951 m. įstojo į JAV komunistų partiją. Religija ir komunizmas šiaip nelabai dera, tačiau, tapęs tais laikais JAV persekiojamos partijos nariu, Jimas tuoj suprato, kad lengviausia skleisti marksistines idėjas pasitelkus religiją!
Netrukus jis jau buvo metodistų pastoriaus mokinys, o po pusmečio steigė savo bažnyčią – metodistus metė, nes tie neleido į pamaldas kviesti juodaodžių. Beje, nuoširdus rūpinimasis juodaodžių teisėmis buvo gal vienintelis geras darbas, kurį per gyvenimą atliko Jimas, bet šiandien – ne apie tai.
Būsimas sielų gelbėtojas savo sektos pavadinimą kaitaliojo dažniau negu kojines, kol galiausiai apsistojo ties „Žmonių šventove”. Kartą apsilankęs septintos dienos adventistų apeigose ir išvydęs, kaip jie atlieka religinį gydymą, nutarė, kad tai puikus būdas užsidirbti lėšų. Taigi, apmokęs keliasdešimt savo sekėjų „gydyti“ ligonius, ėmė rengti masinius seansus, kuriuose atlikdavo viešas operacijas, o stebuklingai pagiję pacientai (aišku, irgi sektos nariai) puldavo į religinę ekstazę. Tai, kad piktybiniai augliai, kuriuos jis „ištraukdavo“ iš ligonių, buvo vištos žarnos ir kepenys, aišku, garsiai niekam neskelbė.
Vedęs Marceline, Jimas įsivaikino keletą įvairių rasių vaikų, ėmė skelbti, kad „Žmonių šventovė“ yra „vaivorykštinė šeima“, ir skatinti savo sekėjus įsivaikinti kuo daugiau kitų rasių našlaičių (beveik Angelina Jolie).
Džonstauno utopija
1965 m. grįžęs iš ilgos kelionės po Braziliją, J. Jonesas pareiškė, kad 1967 m. liepos 15 d. įvyks atominis karas, tad jo šventyklai reikia kraustytis, kur saugiau. Anksčiau sakydavęs religinius pamokslus, jis vis atviriau ėmė kalbėti, kad jo mokymas yra komunizmas, o apeigas vadinti „apaštaliniu socializmu“.
„Jei esi apnuodytas tradicinės religijos opijaus, turi atrasti nušvitimą socializme!“ – dėstė vis dažniau pats narkotikais svaiginęsis vyras.
Vėliau, vadovaudamasis tik sau būdinga logika, Jimas paskelbė, kad Biblija yra nuodėmių knyga, o krikščionių Dievas neegzistuoja, ir tuoj pat pasiskelbė Jėzaus Nazariečio, Mahatmos Gandhi, Budos, Vladimiro Lenino ir Dievo Tėvo įsikūnijimu. Nuo 1976 m. jis jau visiems aiškino, kad yra ir visuomet buvo ateistas. Žodžiu, ne veltui J. Joneso organizme po mirties buvo aptikta barbituratų, LSD ir tetrahidrokanabinolio.
„Danguje nėra rojaus! Turime patys susikurti rojų čia. Tikėk tuo, ką matai. Jei matai manyje draugą, aš ir esu tavo draugas, jei matai Dievą – aš tavo Dievas!“ – pamokslavo Jėzus-Leninas.
Ir tikrai pamėgino tą rojų sukurti. Išsinuomojo Gajanoje (Pietų Amerikos valstybė) didžiulį žemės sklypą ir 1974 m. įkūrė ten gyvenvietę – Džonstauną. Pagal geriausias Sovietų Sąjungos ir Kubos tradicijas, kartą atvykę čia žmonės nebebuvo išleidžiami, o pabėgėlių pasakojimus lyderis vadino šmeižtu. Beje, pasakojama buvo daug. Jėzus-Leninas skatino skirtingų rasių sektantus tuoktis tarpusavy, tačiau… draudė susilaukti vaikų, nes „vaikai eikvoja resursus“. „Dievas“ mušdavo mėginančius ginčyti jo nuomonę, leidsdavo sau mylėtis su bet kurio sektanto žmona ir, nors buvo nusistatęs prieš gėjus, nevengė „vardan vienybės“ mylėtis su sektos vyrais. Gimę vaikai buvo nekenčiami (pažeidė tvarką), atimami iš tėvų ir auklėjami sektos – suprask, lupami. J. Jonesas vertė savo sekėjus pasirašinėti dokumentus, kuriuos vėliau nesivaržydamas naudodavo prieš juos. Milijonai surinktų dolerių keliavo į slaptas užsienio bankų sąskaitas, o Džonstaune žmonės, galima sakyti, badavo.
Džonstauno tragedija
Viskas sugriuvo, kai JAV Kongreso narys L. Ryanas nutarė patikrinti buvusio artimiausio J. Joneso bendražygio ir sektos teisininko Timo Stoeno kaltinimus dėl žmogaus teisių pažeidimų (Jimas atėmė iš Timo sūnų, paskelbęs, kad tikras vaiko tėvas yra jis pats). 1978 m. lapkričio 17 d. kongresmenas su žurnalistais nuvyko apžiūrėti Džonstauno. Jau kitą dieną jiems teko bėgti – pasakomis apie kapitalistų sąmokslą įtikėję miestelio gyventojai buvo itin agresyvūs. J. Jonesas netrukdė delegacijai išvykti ir net leido pasiimti norinčius pabėgti sektos narius, tačiau tik susėdusius į lėktuvus vizituotojus apšaudė ginkluoti sektos smogikai – žuvo Kongreso narys, žurnalistas, operatorius, fotografas ir viena iš pabėgėlių sektančių. Tos pačios lapkričio 18 d. vakarą įvyko klaikiausia tragedija, kokią tik gali sukelti žmonių fanatizmas, – visi 909 Džonstauno gyventojai, tarp jų buvo 303 vaikai, nusižudė išgėrę cianido. Lavonai buvo rasti centriniame miesto paviljone, tik Jimas buvo su šautine žaizda galvoje. Masinės savižudybės niekas nefilmavo, tačiau FTB pavyko rasti tuo metu darytą garso įrašą.
„Sovietų Sąjunga, su kuria vedėme derybas norėdami ten perkraustyti mūsų komuną, po incidento oro uoste mūsų nebepriims. Mes apsupti priešų, rytoj čia bus išsodintas imperialistų desantas, jie iššaudys senukus, pagrobs vaikus ir išaugins juos fašistais, – rėžė kalbą lyderis. – Mes turime įvykdyti revoliucinę savižudybę. Nebijokite mirti – mirtis yra draugas!“
Pasirodo, sektos nariai kelis kartus jau buvo repetavę savižudybę ir net gėrė sultis, manydami, kad jos užnuodytos. Tad tėvai ramiai sugirdė vaikams nuodingą vynuogių gėrimą, išgėrė patys ir sugulė greta. Šalia lyderio žmonos Marceline palaikų buvo aptiktas pasirašytas testamentas, kuriame nurodyta visus sektos pinigus dovanoti Sovietų Sąjungai ir jokiu būdu nė cento neduoti vienintelei pabėgusiai jų dukteriai.
Štai taip baigėsi didžiausio išsigimėlio, kuris kada nors skelbėsi Jėzumi, gyvenimas. O juk Evangelijoje pagal Matą parašyta: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių…” Gaila tik, kad dažnai tie vaisiai pasirodo per vėlai…
Japoniška versija. Jėzus, kuris mirė nuo senatvės
Šį sykį jokio apsimetėlio nebuvo. Tiesiog Šingo kaimelyje Japonijos šiaurėje yra „tikras“ Jėzaus Kristaus kapas, o kaimelio gyventojai tvirtina, kad vietos ūkininkas Sajiro Sawaguchi yra tiesioginis Jėzaus palikuonis. Manote, kliedi? Bet juk šią istoriją įrodinėjo rimti Japonijos mokslininkai! Pasakojama, kad Šingo kaime naujagimiams nuo neatmenamų laikų ant kaktos piešia kryželį, rengia juos drabužėliais su Dovydo žvaigžde.
Vietos legenda pasakoja, kad Kristus pirmą kartą į Japoniją atvyko būdamas 21-erių. Dešimt metų gyveno medituodamas prie Fudzijamos kalno, po to daug ko išmokęs grįžo į Palestiną. Kai ten jį ėmė persekioti, Jėzus spėjo pabėgti, o nukryžiuotas buvo jo brolis Isukiris (tikras hebrajiškas vardas, ar ne?). Pats Jėzus Kristus esą sėkmingai pasiekė Japoniją, apsigyveno Šingo kaime, kur tapo česnakus auginančiu ūkininku, vedė japonę vardu Yumiko, susilaukė trijų dukterų ir visų gerbiamas mirė būdamas 106 metų. Kartu esą palaidota ir nukryžiuotojo brolio ausis bei plaukų kuokštelis. Kaip jie atsidūrė pas mirtingąjį Kristų, neklauskite – gal stebuklas.
Deja, 1935 m. atrastas dokumentas, „įrodantis“, jog ši istorija yra teisinga, per karą pražuvo ir kaime saugoma tik jo kopija. Prisiminus, kad tuo metu fašistinė Japonija buvo užsakiusi mokslininkams rasti kuo daugiau jų šalies svarbos pasaulio istorijoje įrodymų, „faktų“ tikrumu dar sunkiau patikėti.
„1935 m. į mūsų ūkį atvyko keli mokslininkai ir pareiškė, kad Sawaguchi yra tiesioginiai Kristaus palikuonys, – pasakoja česnakų ūkio, kurios teritorijoje yra Kristaus kapas, savininkas. – Bet aš labai abejoju šios istorijos teisingumu.“
Teisinga ji ar ne, o minias turistų sutraukia ir pinigus uždirba tikrai geriau negu ten auginamų česnakų kvapas. Beje, kur yra patiklių tikinčiųjų, pinigų visuomet atsiras. O kur pinigai, atsiras ir sukčių. Ne veltui sakoma, kad kvailį ir bažnyčioj muša. Ir nemanykite, kad čia paminėjome visus pasaulyje gyvenusius „Jėzus“ – oi, daug kam jo kančia dar neša pelną….