„Aš panėriau. Išneriu, žiūriu – mano valtis nuplaukia. Pagalvojau, gal apsirikau, ir mano valtis tebėra čia. Jų buvo daug. Kol ieškojau savo valties, praktiškai visos nuplaukė. Aš įsilipau į paskutinę valtį, svetimą“, - pasakojo turistas.
Pasak I. Lazarenko, gidas, vadovavęs ekskursijai, matyt, nesuskaičiavo savo grupės narių ir davė „palaiminimą“ grįžti atgal. Bet kai užmirštam nardytojui pavyko nusigauti iki viešbučio, gidas, jo žodžiais tariant, jam „vos nesudaužė veido“. „Jis pagalvojo, kad aš pasislėpiau koraluose“, - sakė turistas.
Egipte rusas įvykį apskundė teismui, bet taip ir nesužinojo, ar byla buvo nagrinėjama. „Turistinė kompanija mūsų atsiprašė, pasiūlė nemokamą išvažiavimą iš viešbučio ir šokoladą. Jiems tai eilinė situacija. O jeigu aš nebūčiau spėjęs priplaukti prie paskutinės valties?“ - piktinosi rusas.
Viena garsiausių panašių istorijų nutiko 1998 m. amerikiečių sutuoktiniams Tomui ir Eileen Lonerganams. Jų istorijos pagrindu buvo sukurtas filmas „Palikti vandenyne“. Lonerganai tų metų sausio 25 d. su akvalangais nardė Australijoje prie Didžiojo barjerinio rifo. Turistų grupę parvežė per keletą reisų, bet, pasak liudininkų, po paskutiniojo jie nebuvo perskaičiuoti. Apie tai, kad Lonerganai dingo, paaiškėjo tik po dviejų parų, kai valtyje buvo rasta jų palikta rankinė.
Sutuoktinių kūnai nebuvo rasti, todėl buvo padaryta prielaida, kad valtis su nardytojais išplaukė be jų. Buvo netgi keliama versija, kad T. Lonerganas nužudė žmoną, po to nusižudė pats.