Šį socialinį eksperimentą Rania pradėjo vykdyti visai neplanuotai: „Stebėjau savo bręstančias paaugles dukras, mačiau, kaip keičiasi jų skonis, pasaulio suvokimas, šalia esančių daiktų svarba. Jų kambariai – tarsi mažas izoliuotas pasaulis, kuris turi savo tvarką ir savo chaosą.
“Menininkės nuotraukų tema – visuomet ta pati. Keičiasi tik veidai ir kambariai, šalys, drabužių išmėtymo būdas, lentynose gulinčių knygų pavadinimai, baldų išdėstymas ir patalpoje tvyranti atmosfera.
„Libaniečių merginų kambariai, palyginti su libaniečių, atrodo kukliau, santūriau. Ir tai normalu, juk Vidurio Rytų šalyse ne tik sudėtinga ekonominė ir politinė situacija, bet ir kitokios visuomeninės normos, vakariečiams svetimos religinės dogmos. Kita vertus, libanietės stengiasi įsikurti vakarietiškai – interjere dominuoja ryškios spalvos, ant sienų kabinami popžvaigždžių plakatai, o ant stalo išdėliotos kosmetikos priemonės liudija, kad ir jos nori atrodyti taip, kaip atrodo jų bendraamžės anapus Atlanto.
Nuotraukų autorė tikina per trejus metus pamačiusi šimtus skirtingų kambarių. Ir nė vieno bent šiek tiek panašaus į anksčiau matytą: „Visi kambariai buvo prisirpę jaunatviškos fantazijos. Kiekvienas iš jų tarsi šaukė: „Aš esu unikalus!“ Apie tai kalbėjo merginų drabužiai, ant sienų kabančios nuotraukos, po lova besimėtantys daiktai, lėkštės su maisto likučiais, apranga, pačių paauglių veido išraiškos.“