Daugiau kaip 500 tūkst. JAV dolerių už 5895 m. Tai sudaro po 85 JAV dolerius už metrą. Tiek pinigų kojų neturintis S. Westas surinko, įkopęs į Kilimandžarą.
Į viršukalnę lydimas dviejų geriausių savo draugų S. Westas sunkiai kopė septynias dienas. Tik ypač sunkiose ir stačiose vietose jis leido, kad jį paneštų. Keturis penktadalius kelio jis įveikė savo rankomis, o likusią dalį – neįgaliojo vežimėlyje. „Prieš pabaigą kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Mano rankos buvo nutirpusios, pečius skaudėjo, alkūnes skaudėjo“, - apie savo vargus S. Westas pasakojo interviu BBC.
Prieš pat pasiekiant tikslą komandai teko kovoti su aukščio liga, ir iškilo abejonių, ar iš viso pavyks pasiekti viršukalnę. Paskutinę atkarpą jie įveikė labai iš lėto, bet galiausiai laimingi pasiekė kalno viršūnę.
Apie savo negalią S. Westas nenori kalbėti. „Niekas manęs neklausė, juo aš vardu“, - sako jis. Visiems tik buvo įdomu, kas nutiko su jo kojomis. S. Westas atsakydavo, kad paliko jas kitose kelnėse, arba kad jas nukando ryklys.
Iš tiesų kojas jis prarado būdamas penkerių metų dėl genetinio defekto. Tačiau tai nesustabdė jo veržlumo. Kai jo draugai žaisdavo futbolą ar krepšinį, jis būdavo jų aistruolių vadas. Vėliau išvyko į Keniją padėti statyti mokyklos.
Vos atvykusį jį apspito moksleiviai ir pradėjo bombarduoti klausimais. Viena maža mergaitė pasakė: „Aš nežinojau, kad ir baltiesiems nutinka tokie dalykai“. Tą akimirką S. Westą aplankė nušvitimas. Jis apsisprendė nuo šiol padėti kitiems ir įsitraukė į organizacijos „Me to We“ veiklą.