Joninės kitaip – nuogi dviratininkai, kruvini aukojimai ir vanduo su kumpiu (video)

Vandens ir kumpio festivalis „Fiesta del Agua y del Jamon“

Birželio 23-25 dienomis Lancharone, Granados provincijoje (Ispanija)

Pats šiame miestelyje nebuvau, tačiau apsilankiusių žmonių atsiliepimai apie maistą, gyvenimo būdą, atsipalaidavimą, šventes ir svetingumą tokie šilti, kad nors dabar mesk viską ir važiuok į Ispanijos pietus. Aišku, jei nebijai karščių. Tačiau šis festivalis ir nuo jų apsaugos puikiai – šiaip ar taip, o geras kibiras vandens už apykaklės šauniai gaivina!

Iš esmės, kaip jau turbūt supratote, tai – Joninės. Vandeniu visi laistosi, nes, minėdami Joną krikštytoją, taip atkuria Ispanijos krikštą. Kas buvote bent vienoje ispanų šventėje, jau supratote, kad viskas prasideda nuo parado, fejerverkų ir saliutų. Ir kuo triukšmingesnių. Na, o vidurnaktį įsiplieskia tikras vandens mūšis. Žmonės, apsiginklavę pilnais kibirais, laistytuvais, vandens šautuvais, laksto po gatves ir laisto vieni kitus. Damos, saugiai įsitaisiusios balkonuose, lieja ant praeivių vandenį tiesiog iš žarnų, drauge pripildydamos ir ištuštėjusius lakstančiųjų kibirus. Galiausiai miestelio gatvės virsta upėmis, o žmonės taškydamiesi jose dainuoja ir šoka. Kai kurie, matyt, per daug pasilaistę vynu, mėgina ir plaukti! Pirmą nakties mūšis baigiasi, žmonės persirengia ir prasideda šventimas, kuris tęsiasi iki birželio 25 d. Štai kada galima įsitikinti, ar pagrįstai Lancharonas garsėja ne tik vandens pilstymu, bet ir puikiais savo kumpiais. Iš anksto spėjame, kad pagrįstai – ispanai meluoti neleistų!

Nuogieji dviratininkai

Birželio 23 d. Briuselis (Belgija)

Nors Pasaulinis nuogų dviratininkų važiavimas (WNBR) pirmą kartą įvyko 2001 m. Ispanijoje, karščiausiais šios idėjos šalininkais netruko tapti visi europos pedalų minėjai. Galimybė pasivažinėti nuogam bei nebaudžiamam, ir dar prisidengus gražia idėja, atrodo itin patraukli.

Pavyzdžiui, Anglijoje, Braitone tradicinis nuogalių važiavimas nuo 2004 m. kasmet vyksta apie vidurdienį, antrąjį birželio sekmadienį, tad šiais metas buvo surengtas birželio 10 d. (klaikiai lijo). Užtat kiek susivėlines Briuselis (ko dar tikėts iš Europos parlamento miesto) nuogas ant dviračių sėdo šiandien. Beje, jei nori sudalyvauti „Cyclonudista“ renginy, visiškai apsinuoginti nereikia – tolerantiškoje Europoje šūkis yra „nuogas, kiek gali“, tad vieniems pakaks ir marškinėlius nusivilkti, kiti galės pasinaudoti prieš važiavimą teikiamomis kūno piešėjo paslaugomis. Galite ir šiaip pažiopsoti, nors dalyviai to nelabai mėgsta, tačiau susitarus leidžiasi net fotografuojami (aišku, jei įtikinsite, kad nesate iškrypėlis, ir pažadėsite pasidalinti nuotraukomis).

Pervažiavę miesto centrą, dviratininkai apsistoja gamtoje, kur surengia vakarėlį, laido aitvarus, žaidžia tinklinį ir deginasi. Žodžiu, tipiški nudistų ir vujaristų džiaugsmai… Ai, tiesa, užmiršau paminėti, kodėl visa tai vyksta. Kaip visada, pretekstas labai doras – taip protestuojama prieš prastus kelius ir naftos kompanijų godumą. Tik kuo čia dėti vargšai drabužių siuvėjai?..

Birželio 24 d. Kuske (Peru)

Piramidės papėdėje džiaugsmingai virpanti minia užgniaužusi žadą stebi, kaip lėtai pakyla obsidianu žvilgantis aukščiausiojo žynio peilis ir jame atsispindi besileidžiančios saulės spinduliai. Smūgis – ir ant altoriaus gulintis žmogus, visus metus gyvenęs lyg karalius, tačiau visą tą laiką žinojęs savo lemtį, ima blaškytis priešmirtinėse konvulsijose. Žynys ramiai jam iš krūtinės išplėšia dar plakančią širdį ir iškelia virš galvos. Kraujas specialiais latakais teka žemyn – Saulės dievas pamalonintas, galima tikėtis, kad dienos pagaliau ims ilgėti…

Ne, nieko panašaus šiais laikais Saksaihuamano šventykloje, netoli senosios inkų sostinės Kusko, nevyksta, nors kadaise „Inti Rayami“ šventės kulminacija galėjo būti būtent tokia. Dabar viskas paprasčiau ir daug linksmiau. Trumpiausią metų dieną (ten juk Pietų pusrutulis ir viskas yra atvirkščiai) imperatoriumi Sapa Inka persirengęs aktorius iškilmingai keliauja miesto gatvėmis. Į kalno viršūnę jį lydi maldininkai ir šokėjai, šalia vežime įsitaisiusios jo meilės vergės, kartu gabenami ir šventieji inkų gyvūnai – kondorai bei gyvatės. Atvykus prie šventyklos, senąja inkų kalba rėžiamas pamokslas, o po to imituojamas lamos širdies aukojimas. Na, o tuomet jau prasideda fejerverkai, linksmybės ir šokiai miesto gatvėse.

Senais laikais Saulės šventė trukdavo devynias dienas, o gyvūnai būdavo aukojami ne po vieną ir iš tikrųjų. Kol 1535 m. „Inti Raymi“minėjimą uždraudė Katalikų bažnyčia, o 1572 m. paskelbė nelegalia ir ispanų konkistadorų paskirtas vicekaralius. Tik 1944 m. istorijos entuziastai, vadovaujami Faustino Espinozos Navarro, pirmą kartą atkūrė ceremoniją, kuriai vadovavo aktorius. Ilgainiui tai virto tradicija, pritraukiančia tūkstančius turistų. O jei tau nei kalnų grožis, nei senovinės ceremonijos nerūpi, į Peru verta nuvykti bent jau paragauti keptų jūrų kiaulyčių – jie tvirtina, kad net Kristus per paskutinę vakarienė valgė būtent jas.

NE JONINĖS

Jei net pats žiopliausias šių dienų futbolo teisėjas mėgintų teisėjauti šioms varžybos, jis pražiltų per pirmąsias penkias minutes. Pradedant tuo, kad iš senovės romėnų paveldėtame žaidime vienu metu kaunasi keturios komandos, baigiant tuo, kad šis futbolas labiau primena regbį su kikbokso bei imtynių elementais. Žodžiu, kamuolys čia toli gražu ne svarbiausia… Bet apie viską nuosekliai.

Birželio 16 d. ryte Florencijos Šv. Kryžiaus aikštė užberiama smėliu – artėja nuo XV a. rengiamo žaidimo su kamuoliu finalinės varžybos. Kadaise tai buvo princų ir aristokratų žaidimas, kurį jie perėmė iš senovės romėnų, tačiau kai kurios tradicijos nesikeičia ligi šiol. Lygiai 16 val. aikštėje susigrums geriausios keturių Florencijos kvartalų: San Giovanni (žalia), Santa Maria Novella (raudona), Santo Spirito (balta) ir Santa Croce (mėlyna) – komandos. Apsitaisiusios viduramžių drabužiais, keturios 27 jaunuolių komandos 50 min. mėgins įveikti viena kitą.

Vienintelė visiems suprantama taisyklė – įmušęs kamuolį į priešininkų vartus gauni vieną balą (caccie), o jei smūgis būna nesėkmingas, pusę balo gauna priešininkai. Matyt, dėl tokios bausmės už nesėkmę stebintiems iš šalies atrodo, kad žaidėjai aikštėje kur kas energingiau puldinėja vienas kitą negu mėgina spirti kamuolį. Beje, vartų irgi nėra – tinklas, į kurį reikia pataikyti, yra beveik vienos aikštės kraštinės ilgio. O jau kaip tu tą kamuolį įridensi, visiškai nesvarbu – svarbu neprašauti pro šalį.

Tik nemanykite, kad žaidėjai taip aršiai žalojasi nemokamai, – nugalėtojų komanda tradiciškai apdovanojama kepsniais, kurių bendras svoris prilygsta veršiukui. Senovėje tą veršiuką komandai vietoje ir paskersdavo, tačiau šiais laikais tokie žiaurumai nebepriimtini, tad apsiribojama žmonių žalojimusi. Linksmiausia, kai supranti, kad tau nereikės po viso to tvarkyti aikštės ir šluoti smėlio!

„El Colacho“ – šuoliai per… kūdikius

Birželio 10 d. Kastriljo de Mursijoje (Ispanija)

Jei manote, kad korida, bėgimas nuo jaučių, svaidymasis pomidorais ir laukinių arklių tramdymas yra pavojingiausios ir beprotiškiausios ispanų šventės – klaikiai klystate. Yra toje šalyje netoli Burgoso miesto toks Kastiljo de Mursijos kaimelis. Ten jau nuo 1620 m. kasmet vyksta festivalis, kuris pripažintas vienu pavojingiausių pasaulyje. Kaimelio vyrai, švęsdami katalikišką Dievo Kūno šventę (minima devintos savaitės po šv. Velykų ketvirtadienį), persirengia velniais ir šokinėja per suguldytus dar metukų nesulaukusius kūdikius (jie turi būti gimę ne anksčiau kaip prieš 12 mėnesių)! Dar baisiau – tų kūdikių tėveliai į šį košmarą žvelgia su palaiminga šypsena! Suprantame, tai ne Joninės, tačiau kaipgi nepaminėsi tokios šventės?

Iš kur ši tradicija atsirado, nežinoma, tačiau kaimelyje tikima, kad taip vaikučiai apvalomi nuo pirmapradės nuodėmės ir apsaugomi nuo ligų bei piktųjų dvasių. Beje, popiežius Benediktas XVI asmeniškai kreipėsi į Ispanijos kunigus ir paprašė jų atsiriboti nuo „El Colacho“ festivalio. Na, pametus galvą lėkti į tą kaimelį lyg ir nebėra ko – nebent tikrai smalsu pamatyti, kas bus, jei kuris nors vyras pasirodys prastas šuolininkas. Arba jei norisi palakstyti nuo vištomis persirengusių kitų vyrų, kurie visą dieną po kaimelį vaikosi žmones (tai irgi tradicijos dalis). Vėlgi niekas nesako, kas atsitinka tiems, kuriuos pagauna, tačiau jei neatsirado pasakojančių, galima įtarti, kad… O, Viešpatie!