Žmogaus teisės yra sudėtingas juridinių tyrimų objektas. Apie tai, ką gali ir ko negali vienos ar kitos valstybės pilietis, kartais tenka aršiai ginčytis teismo salėje žmogaus teisių pažeidėjams ir nukentėjusiesiems.
Ir anaiptol ne visada pavyksta nustatyti, kieno pusėje tiesa. Tad ką kalbėti apie šuns teises?
Lančano teismo pirmininkas, grupė civilinės teisės specialistų, prokurorai ir būrys advokatų gilinosi į paprastą klausimą: ar šunys turi teisę loti. Bet rasti atsakymą į šią iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą teisinę dilemą anaiptol nebuvo lengva.
Vienoje barikadų pusėje – nukentėjusiaisiais pasivadinę Lančano gyventojai, kuriems iki gyvo kaulo nusibodo šunų skalijimas. Kitoje – sutuoktinių pora, maža mergaitė ir du šunys – vokiečių aviganis ir italų skalikas.
Šios šeimos kaimynai iškėlė jai ieškinį dėl nuolat drumsčiamos ramybės. Ramybės drumstėjai, žinoma, buvo šunys, kurie lodavo bet kuriuo paros laiku. Tačiau keturkojų pažeidėjų savininkai įrodinėjo ką kita.
Esą šunys – ypač tam tikros veislės – negali neloti. Esą lojimas yra natūrali geriausio žmogaus draugo veikla, tokia kaip žmogaus juokas ar čiaudėjimas.
Įrodinėdami savo šunų teises jų savininkai samdėsi keletą vietos advokatų. Bet ieškiniai baigdavosi nesėkmingai: nukentėjusiaisiais teismas pripažindavo ne lojančius šunis, o kaimynus, kuriuos nervino naminių gyvulių keliamas triukšmas.
Neseniai Lančane dar kartą buvo nagrinėjamas ieškinys. Šįsyk nukentėjusiaisiais pasiskelbė šunų interesams atstovaujantys gyvūnų savininkai.
Jų advokatai griebėsi naujos teisinės strategijos: jie nutarė įrodyti, kad užčiaupti šunis pasišovę kaimynai pažeidė prigimtinę naminio gyvūno teisę. Šiuo atveju – loti.
Pasitelkę kinologų mokslines išvadas advokatai teismui aiškino, kad uždrausti loti vokiečių aviganiui yra neteisėtas bandymas užgniaužti jo prigimtį.
Lančano teismas galiausiai priėmė sprendimą: šunų prigimtinė teisė – loti kiek tinkamiems. Bet koks bandymas nutildyti keturkojį yra neteisėtas.