Miesto dviračiai Paryžiuje – kasdienybė, o ne mada

Jeigu prieš 11 metų nebūtų buvę išvogti oranžiniai dviračiai, vilniečiai iki šiol turėtų galimybę naudotis miesto dviračiais.

Kol kas idėja, ją prikelti, stringa duobėse, ne mažesnėse negu tos, kurių tiesiog nusėti dviračių takai.

Biurokratija, tuščios valdžios pareigūnų pagyros ir vis dar kreivas miestiečių požiūris į dviračius, kaip transporto priemonę, nepaisant kiekvieną vasarą vis didėjančio jų populiarumo. Taip galima kalbėti apie Vilnių. Panašiai dar visai neseniai buvo galima kalbėti ir apie Paryžių – Prancūzijos sostinė tik prieš penketą metų prisijaukino dviratį.

Bet paryžiečiai jį taip pamėgo, kad ši paprasta, ekologiška ir sąlyginai nebrangi dviratė transporto priemonė tapo nebeatsiejama pulsuojančio Prancūzijos sostinės kasdienio gyvenimo dalimi.

Suprantama, dviratis paryžiečiams ar juo labiau prancūzams – anokia naujiena.

Įmantrūs ir keisti, palyginti su dabartiniais, dviračiai buvo užplūdę Paryžiaus gatves prieš šimtmetį.

O kaimo keliuku ramiai dviračiu riedanti mergina ar „Tour de France” lenktynėse skriejantys profesionalai – dažnai sutinkami stereotipiniai vaizdai. Bet nemažai paryžiečių dar visai neseniai murmėdavo: „Na, ir kokia gi čia transporto priemonė?”

Į prabangų valstybinį „Citroën” įsiropštęs prancūzas valdininkas šaipydavosi iš olandų kolegų, kurie kasdien į darbą ir namo mina dviračio pedalus.

Jau nebe. Ypač po to, kai Paryžiuje buvo nutiesta 400 km dviračių takų ir įrengta nuomos sistema „Velib”.

„Drąsiai sakau, kad tai, ko labiausiai pasiilgsiu Paryžiuje, yra „Velib”. Sistema nėra tobula, bet man sunku be to įsivaizduoti paryžietišką gyvenimą.

„Velib” man kainuoja šimtą litų per metus, o už tiek aš negausiu kokybiško dviračio. Iš esmės, norint važinėti dviračiu, vienintelė galimybė tai daryti yra jį nusipirkti – tai rodo miesto paslaugų teikimo spragą. Dėl to Vilniuje aš dar nevažiavau dviračiu”, – „Lietuvos rytui” sakė prieš mėnesį iš Paryžiaus į Vilnių persikėlęs Čikagos universiteto doktorantas Moaciras P.de Sa Pereira.

„Velib” – tai naujadaras, be kalbininkų įsikišimo sukonstruotas iš žodžių „velo” ir „liberte”, reiškiančių dviratį ir laisvę. Paryžiečiai šį žodį vartoja kaip bendrinį. Iš kur tokia visiška laisvė?

„Velib” besinaudojantys prancūzai, su kuriais teko kalbėtis, daugiausia pabrėžia būtent laisvės ir nepriklausomybės pojūtį, kurį suteikia 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę prieinami dviračiai.

Kiti Europos miestai – Briuselis, Barselona, Londonas, Kopenhaga irgi turi panašias programas, bet ne tokio didelio masto.

Maždaug trejus metus Prancūzijoje kasdien nuomojamų dviračių paminas mynęs Moaciras Vilniaus miesto mero idėją sukurti panašią sistemą įvertino skeptiškai.

„Kiek skaičiau, Vilnius planuoja turėti tik 350 dviračių. Vadinasi, vienas dviratis tektų maždaug 1,5 tūkst. gyventojų.

Paryžiuje nuo pat pradžių vienas „Velib” dviratis teko maždaug 200 paryžiečių”, – skaičiavo lietuvių ir brazilų kraujo turintis JAV pilietis.

Esą net ir skaičiuojant visą Paryžiaus metropolį, kur ne visur yra „Velib”, vienas miesto dviratis tenka 945 gyventojams.

Be to, Paryžius, kurio plotas – apie 100 kvadratinių kilometrų, turi daugiau kaip tūkstantį punktų, o Vilnius, kurio plotas – 400 kvadratinių kilometrų, mano, kad užteks 40 punktų.

„Nesvarbu, kur esi Paryžiuje, visada daugiausia 250 metrų nuo „Velib” stotelės. Tai suteikia pasitikėjimo. Bet koks vilnietiškas planas turi nuo to ir prasidėti”, – mano Moaciras.

2007 metų liepos viduryje, kai buvo pradėtas projektas „Velib”, buvo 11 tūkst. dviračių ir 750 stotelių. Vos po mėnesio stotelių tinklas išsiplėtė dvigubai. Dabar „Velib” turi 1700 stotelių ir 23 tūkst. dviračių parką.

Kas ta stotelė? Šiek tiek primena viešojo transporto stoteles. Skirtumas tik tas, kad ne tave veža, o tu pats važiuoji. Stotelę rasti nesunku – juo labiau kad sukurtos net specialios programėlės mobiliesiems telefonams, kuriose rodoma, kur yra artimiausia „Velib” stotelė ir ar joje yra laisvų dviračių.

Stotelėje galima pasiimti arba palikti išnuomotą dviratį. Joje naudojantis banko kortele galima įsigyti vienos dienos arba savaitės bilietą. Ir pigiai.

Dienai jis kainuoja vos 1,7 euro, savaitei – 8 eurus.

Metinis abonentas kainuoja 29 eurus (apie 100 litų).

Taikomos nuolaidos jaunimui. Pavyzdžiui, pusvalandį „Velib” gali minti nemokamai, po to kuo ilgiau važiuoji, tuo daugiau tau tai kainuoja.

Suprantama, nuomojantis dviratį banko kortelėje turi būti bent 150 eurų, kurie yra įšaldomi kaip dviračio užstatas.

76 proc. besinaudojančių miesto dviračiais jau turi metinius abonementus ir paprastai jais važinėja kiekvieną dieną, kad įveiktų atstumą nuo namų iki darbo, universiteto, mokyklos ir atgal.

Likusieji naudojasi miesto dviračiais norėdami apžiūrėti Paryžių, aktyviai leisti laisvalaikį. Būtent laisvalaikiu prieš kelerius metus „Velib” dviračiais būdavo daugiausia važinėjama dviračių takais.

Dalis jų, kaip ir Vilniuje, – tiesiog nubrėžtos baltos linijos gatvėse, ypač vienos krypties.

Tačiau jų mieste – vis daugiau. Iki 2014-ųjų Paryžiuje dviračių takais bus galima numinti per 700 km. O savaitgaliais – dar daugiau, mat tomis dienomis sostinėje automobiliams užveriamos kai kurios gatvės, ypač vaizdingose Senos pakrantėse, vyksta akcija „Paryžius kvėpuoja”.

Įpranta ir dviračio nepaleidžia darbo dienomis ir tarnautojai – per 700 tūkst. jų pernai į darbą vyko dviračiais.

Todėl nenuostabu, kad nuo projekto pradžios mieste 41 proc. padaugėjo dviratininkų, penktadaliu sumažėjo atstumui įveikti besirenkančių automobilį.

Nesunku dviračio privalumus įvertinti piko valandomis knapsint automobilyje, įstrigusiame spūstyje, kai pro tave nesustodama rieda dviratininkų kolona.

Automobilio vairuotojui 5 kilometrai Paryžiaus centre gali kainuoti kelias nervingas jo gyvenimo valandas, o „Velib” dviračiu neskubant šį atstumą galima įveikti per 20 minučių.

Sulaužyti ir seni stereotipai – „Velib” rieda ir oficialius kostiumus vilkintys verslininkai bei politikai, ir aukštakulnius avinčios damos – itin retas vaizdas prieš 5 metus.

M.P.de Sa Pereira tvirtina, kad Paryžiuje dviračiu važiuoti nepavojinga – vairuotojai yra gana atidūs: „Ten šaligatviais važiuoja tik vaikai, o Vilniuje dviratininkai važinėja šaligatviais. Tai nesaugu ir dviratininkui, ir pėstiesiems.”

Tačiau avarijų neišvengiama ir Paryžiuje.

Pasitaiko situacijų, kai neatidus vairuotojas sukelia avarinę situaciją neapdairiai atidaręs automobilio dureles tiesiai dviratininkui prieš nosį, arba dviratininkas parbloškiamas automobiliui darant posūkį.

Statistikos duomenimis, per metus Paryžiuje sužalojama 660 dviratininkų. Bet padėtis gerėja – 2009 metais Paryžiuje žuvo šeši dviratininkai, po metų – jau du, o pernai – nė vieno.

Vis dėlto, kaip ir bet kuriame kitame mieste, kur yra tūkstančiai dviratininkų, ir Paryžiuje dviratės transporto priemonės vagiamos. Tiesa, vagysčių skaičius nėra didelis.

Skaičiuojama, kad kasmet pavagiama maždaug 6 proc. dviračių parko. Vienas pavogtas dviratis miestui kainuoja 400 eurų. Tiesa, vagystes atskleisti pavyksta greitai – vien šią savaitę dėl dviračių vagysčių Paryžiuje buvo suimti 7 asmenys.

Be to, pastaruoju metu pastebėta ir kita tendencija – dviračiai ne vagiami, bet sugadinami: daužomi ir laužomi tiek jie, tiek nuomos punktai.

Kad būtų galima įvertinti žalą ir pradėti remontą, praėjusį penktadienį teko uždaryti net 50 stotelių. Išplėšti dviračiai rasti gatvėse, soduose.

Kol svarstoma, kaip dar labiau apsaugoti sistemą, netyla ir sąmokslo teorijos. Sklando gandai, kad „Velib” dviračių vagystės yra tam tikra pasipriešinimo priemonė. Esą taip maištauja tie, kurie gyvena Paryžiaus užmiesčiuose.

Nes Paryžiuje, kur susisiekimas metro, autobusais, tramvajais ir taip yra stulbinamai geras, už patrauklią kainą suteikta galimybė pasinaudoti dar viena transporto rūšimi.

Bėda ta, kad daugelis užmiesčio gyventojų tokiais patogumais negali naudotis, tad galioja principas: „Jei negaliu turėti aš, neturės niekas.”

Nuo projekto pradžios 2007 metais „Velib” sulaukė stulbinamos sėkmės. Paryžiaus merijos duomenimis, per metus „Velib” pasinaudojama daugiau nei 130 mln. kartų.

Įsigyjama daugiau nei 13 mln. bilietėlių vienai arba septynioms dienoms. Kovo mėnesio duomenimis, 2012-iesiems buvo nupirkta 220 tūkst. metinių abonementų, t.y. 30 proc. daugiau nei ankstesniais metais ir net 63 proc. daugiau nei 2010-aisiais.

Skaičiuojama, kad vidutiniškai per dieną dviračiai iš stotelių paimami 110 tūkst. kartų, rekordas – 135 tūkst. kartų.

Beje, dviračiais naudojamasi tiek vasarą, tiek žiemą – ji Paryžiuje ne tokia žvarbi kaip Vilniuje, bet dažnai drėgna ir vėjuota.

Šių metų sausį „Velib” buvo naudotasi 2,3 mln. kartų, t.y. vidutiniškai 75 tūkst. kartų per dieną.

Miesto dviračiai populiariausi tarp jaunų žmonių. 2011 metų apklausos duomenimis, 38 proc. visų besinaudojančių „Velib” buvo 26–35 metų.