Daugiau kaip 40 tūkst. alkoholiu pasidrąsinusių vyrų ir
moterų susispietė į Didžiąją aikštę, daugelis - be marškinių
ir su plaukikų akiniais, kad pomidorų sultys negraužtų akių.
Žiūrovai buvo susigrūdę aplinkinių namų balkonuose; kai
kurie jų taip pat svaidė pomidorus į dainuojančius ir
skanduojančius mūšio dalyvius apačioje, kurie atrodė kaip visą
aikštę nuklojęs kilimas.
Penki pomidorų prikrauti sunkvežimiai sunkiai rado erdvės
įvažiuoti į aikštę. Jiems išvertus savo valgomą amuniciją, aikštė ir aplinkinės gatvės staiga buvo tiesiog užlietos pomidorų tyre.
„Negaliu taip greitai mėtyti. Tai - beprotybė. Tai jau treti
mano metai“, - sakė Anchelis, svaidydamas į priešininkus
pomidorus, kurie prieš juos metant turi būti sutraiškomi, kad
skausmas būtų kuo mažesnis.
Daugelis mūšio dalyvių vilkėjo geltonus trikotažinius
marškinėlius su užrašais „Tomatinos“ fanatikas“. Vienas japonų
turistas buvo apsisaugojęs pomidoro formos šalmu, o jo draugė
šalia stovėjo įsisupusi į pomidorais išpieštą šaliką.
„Daug erdvės neturime, bet kito kelio nėra, - sakė šio 10
tūkst. gyventojų turinčio miestelio atstovas Rafaelis Peresas. - Jis čia vyksta nuo 1945-ųjų“.
„Tomatina“ Bunjolyje derlingo regiono centre, maždaug 40 km į
šiaurę nuo pakrantės miesto Valensijos, vyksta kasmet paskutinį
rugpjūčio trečiadienį.
Miestelis tikisi, kad pomidorų mūšis vietos ekonomikai atneš
300 tūkst. eurų - labai sveikintiną finansinį įnašą šaliai
kenčiant recesiją ir beveik 25 proc. nedarbą.
Šio mūšio ištakos nėra aiškios, bet manoma, kad jis
išsirutuliojo iš 5-ojo dešimtmečio viduryje miestelyje vykdavusių
vaikystės draugų maisto mūšių.
Jo mastas didėjo tarptautinei žiniasklaidai atkreipus dėmesį
ir taip paskatinus vis daugiau žmonių atvykti į festivalį. Šiemet
į Bunjolį atvyko turistų iš Japonijos, Pietų Korėjos,
Australijos, Naujosios Zelandijos ir Indijos.