„Aš noriu įsibaiminti, klausytis istorijų ir eiti nepasišviesdama“, - naujienų agentūros AP žurnalistui prisipažino 33 metų Julia Lopes, kuri su draugėmis į ekskursiją po „Presbitero Matias Maestro“ kapines leidžiasi kiekvieną savaitę.
Ši moteris – viena iš nedaugelio turistų, po gido žodžių neišsitraukusių mobiliojo telefono, kad galėtų pasišviesti kelią ir taip pasijusti drąsiau.
„Nuo 19-ojo amžiaus čia įvyko 220 tūkst. laidotuvių. Ar čia yra kenčiančių sielų? Taip, yra tokių, kurios čia sklando visą naktį“, - tokia gido pastaba privertė pašiurpti nepatyrusius kapų keliauninkus.
Pirmasis mirusiojo kūnas vienose seniausių Lotynų Amerikos kapinių buvo palaidotas 1808 metais. Nuo tada geriausios vietos čia atitekdavo elitui.
Vos įžengusius pro vartus, turistus pasitinka dalgį laikanti paniurusi giltinė ir senoviniais rūbais apsirengusi aktorė. Grupė stabteli ir fotografuojasi. Per 8 JAV dolerius kainuojančią, 3 valandas trunkančią ekskursiją čia sutinkamas ne vienas panašus personažas.
Gidas, vesdamas lankytojus pro prezidentų, poetų ir karo didvyrių kapus, jiems pasakoja Peru istoriją.
Čia pat – ir Vatikano nepripažintų, bet liaudies mituose gyvų šventųjų kapai. Populiariausias – prieš 119 metų miręs šešiametis berniukas Ricardo Espiellas, kuris esą mokėjo daryti stebuklus. Jo gerbėjai iki šiol puošia marmurinį vaiko paminklą kaklaskarėmis.
„Moterys vaiko statulą plauna su šampūnu ir šepečiais. Jie atneša gėlių, dovanų, laiškelių. Jie jį kvėpina ir jam dėkoja“, - pasakojo kapinių žinovas.
Šios kapinės buvo įkurtos ispanų didikų už senosios Limos sienų. Jose įrengtos specialios sienos su nišomis nutukusiems mirusiesiems, atskiros vietos savižudžiams.
Vienoje nišoje vienas poetas buvo palaidotas kojomis į priekį – atvirkščiai, nei įprasta – pagal jo paties pageidavimą.
Kapinių atstovė spaudai Yvette Sierra teigė, kad per dešimt pastarųjų metų, nuo tada, kai jie siūlo šią pramogą, „Presbitero Matias Maestro“ naktį apsilankė per 10 tūkst. žmonių.
Tiesa, nesuprantantiems ispaniškai ši vieta tokio didelio įspūdžio gali ir nepalikti, nes ekskursijose vartojama tik ši kalba.
Ir nors daugelis kapinių lankytojų iš pradžių jaučia baimę, pasivaikščiojimo pabaigoje ji būna jau išgaravusi.
„O tu imi galvoti, filosofuoti apie tai, koks tavo gyvenimas bus po mirties“, - prisipažino ekskursijos dalyvis Rafaelis Vargas.
Parengė Eglė Buitkienė
