Tačiau W. Mozdzierzo patiriamas jausmas vis dėlto kitoks nei daugelio.
Amerikietis yra visiškai aklas.
„Šiek tiek į dešinę. Gerai, gerai. Staigiai į kairę. Gerai, gerai. Nesmarkiai į dešinę“, - tokius nurodymus trasa besileidžiančiam W. Mozdzierzui šaukia gidas.
W. Mozdzierzas su kitais neregiais, lydimi gidų, slidinėja Kolorado valstijoje esančiame Vinter Parke. Čia įsikūręs Nacionalinis neįgaliųjų sporto centras.
Kai Čikagoje gyvenančiam W. Mozdzierzui buvo nustatytas pigmentinis retinitas, jam buvo 20 metų. Per porą dešimtmečių vyras palaipsniui prarado regėjimą.
Amerikos aklųjų slidinėjimo fondo (AASF) ir kitų panašia veikla užsiimančių grupių dėka W. Mozdzierzas neturi sėdėti užsidaręs namuose ir nuobodžiauti.
Jis dalyvauja akliesiems rengiamose slidinėjimo pamokose.
„Kai praradau regėjimą, niekada nemaniau, kad dar kada nors slidinėsiu. Manau, kad tai gąsdina daug matančių žmonių. Aš nieko nematau, todėl manęs tai nebaugina“, - apie pamokas kalbėjo W. Mozdzierzas, kuris slidinėja užsimerkęs.
Į veiklą įsitraukė per dukterį
Bet tai nereiškia, kad ant slidžių atsistoti nusprendęs neregys išvengė mėlynių. Vyras ne kartą krito, trankėsi į medžius, netgi nukrito nuo uolos. Tačiau jis vis tiek leidžiasi stačiomis ir patyrusiems slidinėtojams skirtomis trąsomis.
„To mums ir reikia. Kad beveik nebesijaustų negalia. Tokia veikla yra labai naudinga, terapinė“, - tikina vienas iš aklųjų slidinėjimo gidų Jimas Elliotas.
Į Amerikos aklųjų slidinėjimo grupės veiklą J. Elliotas įsitraukė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai akla jo 9-metė duktė Erin atsisakė mokytis Brailio rašto.
Mergaitė išgyveno, kad iš jos šaiposi bendramoksliai.
J. Elliotas sako nežinojęs, ką su atžala daryti, kol neatrado aklųjų slidinėjimo.
Vyras prisimena, jog slidinėti pradėjusi jo duktė staiga imta vadinti ne akla mergaite, o Erin slidininke. Visiems darė įspūdį iš slidinėjimo atostogų grįžęs aklas žmogus.
Gidą girdi per raciją
Fondas, kuriam priklauso J. Elliotas ir W. Mozdzierzas, skelbia priimantis įvairaus fizinio pasirengimo lygmens asmenis. Tačiau jie privalo laikytis vieno reikalavimo – pasitikėti gidu.
Labai prastai matantis 52 metų Vicas Gurganiousas priklauso kitai slidinėtojų grupei, įsikūrusiai Jutoje, tačiau jos veikla panaši į AASF.
60 metrų per valandą greitį trasoje pasiekiantis V. Gurganiousas pasakoja sekantis slidinėjimo gido nurodymais lyg religija.
„Gidas – svarbiausia slidinėjimo įrangos dalis. Gali turėti geras slides, geras lazdas, puikias sąlygas. Tačiau be gero gido tau nepavyks“, - kalbėjo V. Gurganiousas.
Prie vyro šalmo yra pritvirtinta racija, dėl kurios galima bendrauti su gidu besileidžiant trasa.
Slidės iškart suteikė laisvę
V. Gurganiousas tikisi suburti JAV neįgaliųjų slidinėjimo komandą ir kitais metais Sočyje dalyvauti Parolimpinėse žiemos žaidynėse.
Ši mintis patinka ir Kolorado Vinter Parke slidinėjančiai 40-metei Danelle Umstead. Moterį, kuriai irgi buvo diagnozuotas pigmentinis retinitas, tėvas atvežė slidinėti itin sunku jos gyvenimo etapu.
Amerikietė tuo metu jau beveik nematė, jos motina buvo mirusi.
„Netekau vilties gyventi“, - prisiminė D. Umstead. Tačiau netrukus ji pasikeitė ir tapo slidinėjimo entuziaste.
„Laisvę pajutau nedelsiant, dėl to mano akyse vis dar tvenkiasi ašaros, o širdis prisipildo džiaugsu. Tai buvo tik mano gyvenimo pradžia. Tada pradėjau gyventi“, - pasakojo moteris.
2010- aisiais metais D. Umstead su sutuoktiniu ir gidu dalyvavo Parolimpinėse žaidynėse Vankuveryje, kur iškovojo bronzos medalį.
Per apdovanojimą byrant ašaroms moteris galvojo: „Tai viskas, kuo tikėjau, jog negaliu būti. Ir tai visko, kuo noriu būti, pradžia“.
