Ankstyviausių įrodymų, kad žmonės pradėjo rinkti laukinių
alyvmedžių (Olea oleaster) vaisius neolito epochoje, nuo maždaug 10
tūkst. metų prieš mūsų erą, buvo rasta nuo Artimųjų Rytų
(dabartinėje Palestinoje ir Jordanijoje) iki Ispanijos.
Vėliau šie medžiai buvo sukultūrinti, o kai kurie mokslininkai
teigia, kad šis procesas prasidėjo Artimuosiuose Rytuose prieš
maždaug 6 tūkst. metų.
Tačiau kiti ekspertai buvo pateikę įrodymų, jog įvairios
kultūrinės veislės buvo vedamos iš laukinių alyvmedžių vienu
metu visame Viduržemio jūros regione.
Dabar tarptautinė ekspertų grupė, naudodama genetinius
duomenis, molekulinio datavimo metodą, fosilijas ir klimato
modeliavimą, padarė išvadą, kad legendomis apipinto medžio
šaknys yra vienintelėje vietoje - ir gerokai toliau į šiaurę bei
rytus negu manyta anksčiau.
„Padarėme išvadą, kad Viduržemio jūros regiono vakarinė
dalis nebuvo svarbus pirminis alyvmedžių sukultūrinimo centras, -
mokslininkai rašo straipsnyje, paskelbtame žurnale „Proceedings of
the Royal Society B: Biological Sciences“. - Pirminio alyvmedžių
sukultūrinimo lopšys yra šiaurės rytų Levante.“
Ši teritorija apima dabartinį kurdų gyvenamą regioną tarp
Sirijos ir Turkijos, Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų
centre (CNRS) dirbantis vienas iš šios studijos autorių
Guillaume’as Besnard’as sakė naujienų
agentūrai AFP.
Kultūriniai alyvmedžiai iš to rajono matomai paplito visoje
rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje ir Kipre - Turkijoje,
Graikijoje, Italijoje ir kitose teritorijose, „lygiagrečiai su
civilizacijų plėtra ir mainais tarp žmonių šioje pasaulio
dalyje“, sakoma straipsnyje.
Kultūrinis alyvmedis (Olea europaea) užima svarbią vietą
senovės graikų, romėnų ir ankstyvųjų krikščionių
mitologijoje, o alyvmedžio šakelė iki šiol laikoma taikos
simboliu.
Senovės graikai tikėjo, kad karo ir išminties deivė Atėnė
padovanojo Atėnų gyventojams pirmąjį kultūrinį alyvmedį, iš
kurio kilo visi kiti.
„Dėl kultūrinių alyvmedžių svarbos žmonių gyvenime ši
rūšis tapo simboliu senoviniuose raštuose ir šventraščiuose, o
dėl šio vaismedžio kilmės dažnai ginčijamasi“, - pažymėjo
mokslininkai.
„Kaip rodo mūsų tyrimas, dauguma (apie 90 proc.) mūsų laikais
auginamų alyvmedžių pagal motininę medžiagą aiškiai yra kilę
iš Artimųjų Rytų, - pridūrė G. Besnard’as. - Nemanau, kad kas
nors dėl to toliau ginčysis.“
Atliekant šiuos tyrimus, mokslininkai paėmė DNR mėginių iš
534 kultūrinių alyvmedžių, 1 263 laukinių alyvmedžių,
augančių 108 vietovėse, taip pat 49 medžių, priskiriamų
Užsachario Afrikoje paplitusiam porūšiui.
Tyrėjai taip pat padarė išvadą, kad trys pagrindinės
laukinių alyvmedžių atmainos atsiskyrė nuo bendro protėvio bent
prieš 1,5 mln. metų, sakė G. Besnard'as.
Alyvmedis neretai būdavo vadinamas gyvybės medžiu, nes jį
žmonės naudodavo įvairiausioms reikmėms. Pačios alyvuogės
valgomos, iš jų spaudžiamas aliejus tinkamas ne vien maistui, bet
ir muilui gaminti. Jis taip būdavo deginamas aliejinėse lempelėse,
o iš alyvmedžio medienos drožiamos skulptūros.
Mūsų laikais vien Europoje kasmet užauginama 2,4 mln. tonų
alyvuogių, o pagrindinė jų tiekėja yra Ispanija.
Alyvmedžiai taip pat auginami pietų Afrikoje, Australijoje,
Japonijoje ir Kinijoje.