Belgės pensininkės laisvalaikis – pokalbiai kalėjime su žudikais

Jau 20 metų C.Capron kiekvieną pirmadienį keliauja į įvairius Belgijos kalėjimus, kur susitinka su senais pažįstamais tapusiais ar pirmą kartą sutinkamais nuteistaisiais.

Tokių savanorių lankytojų kaip ji vien prancūzakalbėje Belgijos dalyje per 200. Tarp jų – psichologai, inžinieriai, buvę teisėjai, autobusų vairuotojai.

„Tai labai įvairi publika, dauguma jau pensininkai.

Lankyti kalėjimus dažniausiai jie apsisprendžia dėl asmeninės patirties, nes gyvenime vienaip ar kitaip buvo susidūrę su kalėjimais”, – pasakojo C. Caprom.

Ją pačią gyvenimas į kalėjimą atvedė lankyti kadaise globoto sutrikusios psichikos berniuko. Tapęs suaugusiu vyru jis atsidūrė viename Belgijos kalėjime ir vieno susitikimo metu verkdamas pasakojo, kad kitų kalinių metų metus niekas neaplanko. Būtent šie žodžiai penkių vaikų motiną paskatino rūpintis ir svetimais žmonėmis.

C.Capron, atvykusi į kalinimo įstaigą, gauna su ja susitikti norinčių kalinių sąrašą.

Patys kaliniai apie tokius savanorius lankytojus sužino arba iš kalėjimo psichologų, arba iš lūpų į lūpas.

Oficialiai kalinamieji turėtų parašyti susitikimo prašymą, bet ne visi moka rašyti. Prieš pirmąjį susitikimą moteris neprašo informacijos nei apie nuteistojo amžių, nei apie tautybę, nei apie padarytą nusikaltimą. Per ilgą lankymo laikotarpį ji yra sutikusi įvairiausių žmonių.

„Bendrauju ir su smulkiais vagišiais, ir su žudikais. Tačiau pagrindinė taisyklė – nesmerkti, stengtis išlikti ramiai ir išklausyti, net jeigu tai būna labai sunku. Kartais šiems žmonėms taip trūksta pašnekovo, kad ryžtasi papasakoti viską, net įvykdytos žmogžudystės smulkmenas”, – pasakojo C. Capron.

Smulkią pensinio amžiaus moterį susitikimo metu nuo nuteistojo skiria tik nedidelis staliukas ir jokio apsauginio stiklo.

„Patalpa primena ankštą tualetą. Esame labai arti vienas kito. Teoriškai su mumis turėtų būti ir prižiūrėtojas, bet jie šioje patalpoje nelieka.

Laimė, per visus šiuos metus nebuvo jokio incidento”, – kalbėjo savanorė.

Jos tikslas – per maždaug valandą trunkantį susitikimą leisti pašnekovui išsikalbėti, savais žodžiais rasti išeitį iš susidariusios situacijos.

„Pirmąjį pokalbį pati visuomet pradedu prisistatydama, kad man 75 metai, turiu penkis vaikus ir 15 anūkų.

Pabrėžiu, kad aš nesu nei teisininkė, nei psichologė, nei socialinė darbuotoja, o į kalėjimą atvykstu vien dėl žmogiškų paskatų.

Šiuos žodžius išgirsta net didžiausi skeptikai. Kaliniai labai nustemba, kad atvykstu pas juos be jokio atlygio.

Pamažu atsiranda ir pasitikėjimas, nes jie žino, kad tai, kas pasakyta, liks tik tarp mūsų.

Tad kalbamės apie jų šeimas, gyvenimo prasmę, kalėjimo kasdienybę – kaip ten smirdi, kaip jiems neleidžiama praustis, kaip sunku paskambinti, kaip jie buvo uždaryti karceryje”, – vardijo C.Capron.

Ką tu veiki tame kalėjime? Kodėl gaišti laiką su tais nevykėliais? Tokios reakcijos C.Capron sulaukia ir iš šeimos narių, ir iš pažįstamų.

Tačiau jos nusiteikimas visai kitoks. Svarbiausia su nuteistaisiais bendrauti be jokio išankstinio nusiteikimo ir smerkimo.

„Visuomenė juos laiko monstrais, o mes stengiamės pažadinti jų žmogiškus jausmus, pasitikėjimą, draugystę.

Štai viena kalinė susigraudino, kai gegužės 1-ąją, pagal belgiškas tradicijas, jai atnešiau puokštelę pakalnučių. Gyvų gėlių nuteistoji nebuvo mačiusi devynerius metus”, – prisiminė C.Capron.

Kitas kalinys pasakojo, kad kiekvieną pavasario vakarą per grotuotą langą jis iškiša ranką su trupiniais ir juos lesa atskridęs balandis. Taip jis vėl pajunta laisvę.

Būna ir nelengvų patirčių. Vienas už tris žmogžudystes nuteistas vyras pasakojo, kad pirmą kartą žudyti buvo labai sunku, antrą kartą jau lengviau, o trečiąjį – netgi visai linksma.

„Išgirdęs griežtą teismo nuosprendį jis man pasakojo, jog teisme atsiprašė aukų artimųjų, tačiau pabrėžė: „Nepasakiau, kad atsiprašau nuoširdžiai.” Buvau šokiruota tokios jo strategijos.

Bet kai atėjo metas mums atsisveikinti, jo padėka man buvo be galo nuoširdi”, – pasakojo du dešimtmečius kalinius lankanti belgė.

Tarp kalinių ir juos lankančių žmonių kartais susiklosto artimi santykiai. Draugystė gali tęstis ir už kalėjimo ribų.

C.Capron teigimu, tai nėra draudžiama, netgi atvirkščiai – labai svarbu, nes grįžti į visuomenę nuteistiesiems labai sudėtinga. Čia jų dažniausiai nelaukia nei buvę darbdaviai, nei šeimos nariai.

Kalinių lankytoja prisiminė, kad laisvėje mirus vienam jaunam buvusiam kaliniui jo laidotuvėse dalyvavo tik ji viena.

Nepaisant draugiškų santykių, C.Capron pabrėžė, kad užsiimant tokia veikla negalima prarasti budrumo ir atsargumo.

Nors nuteistiesiems savanorė daug pasakoja apie save, jiems prisistato mergautine pavarde ir niekada neišsiduoda, kur gyvenanti.

„Taip, reikia būti atsargiems. Negalima pamiršti, kad tai kaliniai, o ne nekaltos avelės. Be to, vieną dieną jie išeina iš kalėjimo.

Ir nors kol kas jokių problemų neturėjau, niekas prie mano durų nebuvo pasirodęs, vyrą visuomet perspėju bet kam neatidaryti durų. Kartą namo grįžęs mano kolega rado pareigūnus, darančius kratą ir ieškančius besislapstančio nusikaltėlio”, – pasakojo belgė.

Tokie savanoriai yra ir sukčių taikinys. Elektroninio pašto dėžutėje jie nuolatos randa laiškų, kuriuose siūloma kartu tęsti gražią veiklą ir užsidirbti gražaus pinigėlio.

„Sukčiai mano, kad esame naivuoliai geruoliai. Neva jeigu šie žmogeliai eina lankyti kalinių, juos apmauti ir išvilioti pinigus turėtų būti labai paprasta”, – teigė C.Capron.

Pagrindinis tokių savanorių tikslas – ne neigti nuteistųjų kaltumą ar jų aukų skausmą, bet priminti, kad net su nusikaltėliais reikia elgtis žmoniškai, sudaryti tinkamas kalinimo sąlygas. O tokių, pasak pašnekovės, tikrai nėra.

„Visai neseniai mano vyro draugai, turintys puikų išsilavinimą ir gerus darbus, ėmė piktintis, ką aš veikiu tuose kalėjimuose. Jų visų įsitikinimu, nusikaltėlių vieta kalėjime ir geriausia, kad jie ten ir liktų.

Matote, koks visuomenės mąstymas – įkišti žmones į kalėjimą, atsikratyti jų, ir baigta. Bet juk viskas yra kitaip, nes beveik visi nuteistieji iš kalėjimo išeina.

Tik jau būna pamintas jų orumas, išmokta nieko neveikti, sužinota, kaip užsidirbti lengvų pinigų”, – Belgijos kalėjimų sistema piktinosi C.Capron.

Ši belgė lankosi ir moterų kalėjimuose. Pasak jos, ten situacija kitokia. Viena vertus, ne tokia opi perpildytų kalėjimų problema, nes Belgijoje nuteistos moterys sudaro tik 4 proc. kalinčių asmenų, tad joms paprasčiau surasti veiklos.

„Moterų istorijos dažniausiai visiškai kitokios, dažniausiai labai dramatiškos ir jų teistumo priežastys. Neretai sutinku moterų, kurios už grotų atsidūrė, nes neapsikentė nuolat jas mušančių vyrų ir juos užmušė”, – pasakojo C.Capron.

Nors Lietuvą pasiekia žinios apie puikius Belgijos kalėjimus rožinėmis sienomis – esą ši spalva mažina kalinių agresyvumą, – savanorė kalinių lankytoja su tuo kategoriškai nesutinka.

Jos teigimu, sąlygos kalinimo įstaigose Belgijoje yra pasibaisėtinos.

12 kvadratinių metrų kamerose nuteistieji gyvena po tris. Kalinių užimtumu nebesirūpinama, nes ten, kur kadaise buvo dirbtuvės, dėl vietų stygiaus dabar įrengtos kameros. Nuolatiniai jų lankytojai yra ne žmonės, o žiurkės ir tarakonai.

„Tikiu, kad Belgijos kalėjimuose geriau nei kur nors Ruandoje, kur nuteistieji miega stačiomis ir neturi ko valgyti.

Bet mes esame civilizuota šalis ir gyvename ne viduramžiais. Deja, pasižiūrėjus į kalėjimų būklę ir elgesį su nuteistaisiais kartais atrodo, kad likome būtent tame laikotarpyje.

Praėjusią savaitę vieno kalėjimo gyventojas man prisipažino, kad jau dešimta savaitė nekeičiama jų patalynė”, – piktinosi savanorė.

Panašią situaciją mato visi kalėjimų lankytojai, todėl spaudos konferencijose, straipsniuose ir kitais būdais viešina šias problemas ir kartoja, kad kalėjimas žmonių negelbėja ir neperauklėja. Priešingai.

„Vienas sutiktas vaikinas iš prekybos centro pavogė kompiuterį ir už tai gavo keturis mėnesius kalėjimo. Dėl to negalėjo laikyti elektriko specialybės egzaminų.

Kai jo paklausiau, ar išėjęs į laisvę toliau tęs mokslus, šis jaunuolis tiktai nusišaipė ir pasakė, kad mokyklos suolo daugiau netrins, gyvens pinigus užsidirbdamas lengvai. Kalėjimuose jie išmoksta tingėti, nes ten nieko neveikia.

Tas jaunuolis man sakė visko sužinojęs – kaip išlaužti spynas, kaip suburti gaują, kaip platinti ginklus. Jau nekalbant apie narkotikus.

Jis sužinojo viską apie svaigalus, jų rūšis, kaip ir kur juos pirkti ir po kiek parduoti. Ir tokias kalbas girdžiu ne aš viena.

Dažnai sutinku nuo narkotikų priklausomų žmonių.

Deja, turiu pripažinti, kad Belgijos kalėjimuose narkotikų gauti lengviau nei laisvėje”, – pasakojo C.Capron.

Manoma, kad narkotikai į kalinimo įstaigas patenka labai įvairiai – jų įneša šeimos nariai, advokatai ir net patys kalėjimų prižiūrėtojai.

Pati C.Capron yra girdėjusi, kad prižiūrėtojams kur kas paprasčiau dirbti, kai apsvaigę kaliniai būna ramūs.

Į kalėjimų teritorijas svaigalai neretai atkeliauja oru – per tvorą permetamuose teniso kamuoliukuose.

„Pirmas dalykas, kurio reikia išmokti tapus kalėjimų lankytoju, – kantrybė. Kartais reikia labai ilgai laukti į pasimatymą ateisiančio kalinio.

Besikeisiančios pamainos, prižiūrėtojų griežtumas, o kartais ir bloga valia labai sulėtina kiekvieną veiksmą.

Vienas nuteistasis prisipažino, kad apsauga jam pranešė, jog atvykau su juo susitikti, tačiau neatrakino kameros durų. Tąkart jo taip ir nesulaukiau”, – tai citata iš C.Capron knygos „Pasaulis už pasaulio”. Joje ji perteikė kalėjimų lankymo patirtį.

Po viešai išspausdintų pasakojimų moteris baiminosi, kad savanorių kalėjimų lankytojų nebepageidaus nei advokatai, nei teisėjai, nei juo labiau kalėjimų administracija.

„Tačiau visada pabrėžiu, kad nekovojame su kalėjimais ir jų darbuotojais, esame jų sunkaus ir kartais neįmanomo darbo liudininkai.

Kaip kalėjimo administracija gali suteikti darbo 900 tipų, kai yra vos 100 darbo vietų? Tai politikų, teismų sistemos kaltė.

Kiekviena proga siūlome patiems Belgijos politikams apsilankyti tose įstaigose, kad geriau įsivaizduotų, kaip viskas atrodo”, – piktinosi C.Capron.

Belgės siūloma alternatyva – nusikaltimams proporcingos sankcijos.

„Jauno vaikino uždarymas į kalėjimą už kompiuterio vagystę nėra adekvatus, nes dėl to jis nebaigė mokslų, jo draugė pasidarė abortą, o jis pats už grotų išmoko užsidirbti lengvų pinigų.

Kur kas efektyvesnis būtų pataisos kursas laisvėje. Kodėl nesukūrus griežtų prevencinių mokymų, kur nesunkų nusikaltimą padaręs žmogus ne tik turėtų mokytis ar dirbti, bet ir lankyti paskaitas, kuriose būtų diegiamos socialinio teisingumo, atsakomybės vertybės?

Juk dažniausiai tokiems jaunuoliams reikia griežto trenerio, o ne kalėjimo. Taip, 5 proc. kalinių yra recidyvistai, itin agresyvūs nusikaltėliai. Bet 95 proc. yra ligoniai, narkomanai ar aplinkybių aukos ir jiems reikia padėti.

Neketinu ginčytis, kad jie neturi atsakyti už savo veiksmus. Bet ar tikrai po 12–15 metų kalėjimo jie išeina geresni?” – klausė kalinius lankanti belgė.

Belgijoje yra apie trisdešimt kalinimo įstaigų. Apie 40 proc. Belgijos kalėjimų populiacijos – užsieniečiai. Briuselyje šis skaičius siekia 60–70 proc. Kai kuriuose kalėjimuose dienas leidžia 50 skirtingų tautybių žmonių.

Iš viso Belgijoje kali 102 tautybių žmonės. Apie 25 proc. jų nemoka oficialių prancūzų ar olandų kalbų.

Per praėjusį dešimtmetį kalėjimų populiacija išaugo 22 proc. 2009 m. kalinių perteklius Belgijos kalėjimuose siekė 19,5 proc.

Apie 30 proc. nuteistųjų kalėjimuose atsidūrė dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų.

2012 m. pabaigoje Belgijos kalinimo įstaigose buvo 11 850 kalinamųjų, nors Belgijos kalėjimai pritaikyti 9600 žmonių.

Vidutinis nuteistųjų amžius – 29 metai. 31 proc. nuteistųjų jaunesni nei 25 metų.

Trečdalis nuteistųjų yra užsieniečiai, dažniausiai kilę iš Maroko, Alžyro, buvusios Jugoslavijos šalių, Nyderlandų, Italijos ir Turkijos. 2009 m. apskaičiuota, kad per dieną vieno nuteistojo išlaikymas valstybei atsieina 130 eurų.