Neretai sakoma, kad Izraelis – vienintelė tikrai demokratiška šalis Artimuosiuose Rytuose. Tačiau peštynėse dėl valdžios, nuo kurios gali priklausyti daugelis visam pasauliui įtakos turėsiančių procesų regione, intrigos nestinga. Antradienį Izraelyje jau 9 metus premjero kėdėje sėdintis Benjaminas Netanyahu bandys iškovoti galimybę valdyti ir ketvirtą kartą.
Nors premjero partiją „Likud“, pagal paskutines apklausas, keliomis vietomis lenkia didžiausi jos oponentai kairėje, dauguma Knesete Sionistų sąjungai nebūtinai reikš ir premjero postą.
„B.Netanyahu likimas yra pagrindinis klausimas po to, kai jis tiek laiko jau praleido valdžioje“, – sakė Izraelio politikos analitikas Tamiras Sheaferis. O norint išlikti valdžioje pasitelkiama įvairiausia retorika – kaip ir Lietuvoje, prieš rinkimus Izraelyje naudotos ir nešvarios priemonės.
Du žydai – trys nuomonės
Šiemet į Knesetą vėl kandidatuoja daug partijų – 120 vietų jame pasidalinti nori net 11 partijų. Vietos jame dalijamos proporcingai surinktų balsų skaičiui.
Tačiau partija gali savo vietas gauti tik tada, jei surenka 3,25 procento balsų.
Pernai šis slenkstis buvo mažesnis ir siekė 2 procentus. Skubi rinkimų sistemos reforma turės įtakos ir šiems rinkimams.
Šis slenkstis privertė nedideles partijas vienytis į bendrus sąrašus. Tai kur kas padidino jų šansus turėti daugiau vietų parlamente. Antai apklausos Jungtiniam arabų sąrašui prognozuoja net 12 vietų.
Sionistų sąjunga ir „Likud“, pagal apklausų rezultatus, ilgą laiką keitėsi lyderio pozicijoje, tačiau aišku tik viena – tikėtina, kad viena šių partijų gaus apie 20–24 vietas parlamente ir bus pakviesta vadovauti koalicijai. Šis partijų margumynas lemia, kad nė viena partija negali džiaugtis tikra dauguma. Bet tai yra labai žydiška.
„Kur du žydai, ten trys nuomonės“, – „Lietuvos rytui“ sakė Izraelyje gyvenantis Danielis Lupšicas, komentuodamas partijų gausybę. Kneseto pyragas dalijamas į tiek daug nedidelių gabaliukų, kad naujojo lyderio partija, net ir būdama didžiausia, gali užimti mažumos vietą valdančiojoje daugumoje.
Gera žinia derybininkui
Balsadėžės bus uždarytos 22 val., tačiau ankstyvą trečiadienio rytą paskelbus rezultatus viskas atsidurs prezidento rankose. Lietuvių kilmės prezidentas Reuvenas Rivlinas turi pakviesti daugiausia balsų surinkusios partijos lyderį suformuoti vyriausybę, bet tai – tik oficialus nurodymas.
Įmanoma, kad prezidentui bus svarbiau rinktis ne tą partiją, kuri turi daugumą parlamente, o tą, kuri sugebės suformuoti ir išlaikyti koaliciją nesugriuvusią.
Tai gera žinia B.Netanyahu. Jis puikiai moka derėtis. Nors jo partija gali likti antra, jis vis tiek turi šansų tapti premjeru ir per 28 dienas suformuoti ministrų kabinetą. Nacionalistinės „Bayit Yehudi“ partijos lyderio Naftali Bennetto stovykla neabejoja, kad B.Netanyahu pavyks išsaugoti savo postą.
Jo atstovas „Lietuvos rytui" teigė, jog stipri jo partija yra „būtina“ premjero „Likud“, kad ši nenukryptų per daug į kairę.
Neperžengiamos skirtys
Paradoksalu, kad, Lietuvoje dar neataušus visuomenės ir politikų diskusijoms dėl tarnybos kariuomenėje, panašios kalbos verda ir Izraelyje. Tik šioje šalyje, žinoma, nekyla klausimo, ar verta eiti tarnauti: įprasta manyti, kad Izraelyje tarnauja visi be išimties – tiek vyrai, tiek moterys. Bet tai nėra visiška teisybė ir sveikatos problemos čia niekuo dėtos.
Vienas klausimų, kuriuo partijos nesutaria, yra haredžių religinės mažumos statusas visuomenėje. Pagal senuosius papročius, tie, kurie mokosi Toros, yra atleisti nuo kariuomenės ir mokesčių, valstybė moka jiems pensijas ir juos išlaiko.
„Religiniuose universitetuose yra tikrai labai šviesių žmonių, kurie mokosi visą parą. Tačiau yra ir tokių, kurie pasinaudoja šiuo statusu“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo D.Lupšicas.
Dėl to, ar haredžius reikia versti tarnauti kariuomenėje, nesutaria net ir dešinės partijos. Nacionalistams atrodo, kad jie turėtų dirbti, tarnauti kariuomenėje, mokėti mokesčius ir ginti valstybę.
Žydų ortodoksams atstovaujančios „Shas“ ir Jungtinio Toros judaizmo partijos tam prieštarauja. Pasak jų, nacionalistai iš valstybės padarė stabą, kuriam meldžiasi, o tai iš esmės prieštarauja religiniam mokymui.
„Tas klausimas labai skaldo visuomenę. Mes giname savo šalį, siunčiame į karą savo vaikus, o jų vaikai nežūva. Tačiau negalima sakyti, kad jie nėra teisūs, nes tam yra labai daug istorinio ir religinio pagrindo“, – tvirtino D.Lupšicas.
Jų partijos nesijungtų su kairiaisiais, kurie pasisako už lygybę, tačiau šį klausimą aptakiai išspręsti turės ir dešinieji, jeigu nori tikėtis ortodoksų partijų paramos.
„Dešinieji irgi pasisako už jų tarnavimą, bet dėl nesusiskaldžiusios visuomenės ir to, kad kairieji nepatektų į valdžią, bus aukojamasi ir įstatymas tikriausiai bus priimtas, tačiau jo galiojimas atidėtas ilgiems dešimtmečiams, kad visuomenė galėtų pasiruošti“, – teigė pašnekovas.
Kitos centro partijos, kurios parama gali būti labai svarbi naujajam premjerui, lyderis ir buvęs televizijos laidų vedėjas Yairas Lapidas pranešė, kad „Yesh Atid“ neketina jungtis prie vyriausybės, kuri leis haredžiams ir toliau išvengti karinių prievolių.
Purvo drabstymas
Paskutinėmis politinės kampanijos dienomis visos partijos iš paskutiniųjų siekia atakuoti savo priešininkus visais įmanomais kanalais ir ne pačiais padoriausiais būdais.
B.Netanyahu kovo pradžioje sulaukė kritikos už tai, kad savo reklaminiame klipe darbininkus palygino su Gazos Ruože veikiančios teroristinės organizacijos „Hamas“ nariais.
Joje pašiepiami visi, kurie „nukentėjo“ nuo Bibi režimo, – dirbtinai pakeltų kainų vartotojams nesugebėję išlaikyti mobiliojo ryšio operatoriai, nuo karo nukentėję teroristai ir darbininkai, kuriems dabar iš tikrųjų reikia dirbti.
Tačiau tai yra tik vienas iš visų partijų naudojamų agresyvių reklamų pavyzdžių.
D.Lupšicas pasakojo, kad skirtingų politinių pakraipų kampanija geriau matoma skirtingose šalies vietose.
„Ten, kur gyvenu aš, reklama dvelkia dešine. Tačiau Tel Avive galima rasti milžiniškų plakatų, kuriuose aukštai sėdintis B.Netanyahu per didinamąjį stiklą žiūri į žmones, kurie jam primena skruzdėles“, – sakė jis.
Anot pašnekovo, rinkimų kampanija savo tematika iš esmės nesiskiria nuo lietuviškų pavyzdžių, tačiau viskas čia tūkstančius kartų stipriau.
Kairieji nevengia apskaičiuoti, kiek tūkstančių šekelių premjeras išleido vaikų ledams. Tuomet, atsakydama į tai, jo žmona Sara geriausiu televizijos laiku vedžioja operatorius su kameromis po savo namus rodydama atsilupusius tapetus ir nutrupėjusias sienas – neva savo neturto įrodymą.
Vienintelis gelbėtojas?
Vis dėlto kuo toliau, tuo mažiau aišku, kokia partija iš tikrųjų laimės šiuos rinkimus. Dešinioji „Likud“ partija, paskutinių apklausų duomenimis, atsilieka nuo pagrindinių savo oponentų – Sionistų sąjungos, centro-kairės koalicijos tarp leiboristų ir „Hatnuah“, vadovaujamos Isaaco Herzogo.
Tačiau B.Netanyahu šalininkai dešinėje, tikėtina, surinks pakankamai vietų Knesete, kurios leis sudaryti 61 parlamentaro daugumą. Problemos, apie kurias kalba kandidatai, jau kurį laiką iš esmės nekinta – šalies saugumas, Irano grėsmė ir derybos su palestiniečiais arba jų nebuvimas.
Kaip ir per praėjusius rinkimus, B.Netanyahu sugebėjo pristatyti save kaip vienintelį kandidatą, galintį apsaugoti Izraelį nuo Irano ir islamistų ekstremizmo grėsmės. Tačiau rinkėjams to gali neužtekti. Pastaruoju metu vis reikšmingesnis ekonomikos klausimas yra lyg pagalys į ratus ir „Likud“ partijai, kuriai visada svarbiausia buvo saugumas.
Rinkėjams siūlo alternatyvą
Kovo pradžioje Respublikonų partijos kvietimu B.Netanyahu apsilankė JAV Kongrese. Ten premjeras sakė kalbą, kuria siekė užkirsti kelią Vakarų šalių deryboms su Iranu. Nors Demokratų partija boikotavo su prezidento darbotvarke nesuderintą vizitą, kalba tikrai neskambėjo pustuštėje salėje.
Respublikonai džiaugėsi, kad bilietai klausytis B.Netanyahu kalbos Kongrese buvo šluojami lyg į populiariausių žvaigždžių koncertą. Tačiau šis B.Netanyahu žingsnis namie buvo sutiktas įvairiai.
Dešiniųjų stovykloje B.Netanyahu tapo didvyriu, apgynusiu Izraelio interesus Vašingtone. Tai turėjo būti pergalingas smūgis, pratęsiantis 9 metus trunkantį premjero valdymą. Tačiau kairiesiems tai neatrodė toks puikus sprendimas.
„Skaudi tiesa yra tai, kad ovacijoms nutilus B.Netanyahu liko vienas, o Izraelis – izoliuotas. Derybos dėl Irano branduolinės programos tęsis, tik šįkart – be Izraelio įsikišimo“, – po premjero vizito savo rėmėjų miniai pareiškė I.Herzogas.
Tačiau toks ginklų žvanginimas gali būti ne tai, ką abejojantys rinkėjai dabar norėtų girdėti.
Praėjo laikas, kai žydams reikėjo stiprios rankos vadovo.
Vienintelis realus kandidatas, galintis pakeisti B.Netanyahu, yra didžiausios centro kairės Leiboristų partijos vadovas I.Herzogas. Jo politinės darbotvarkės klausimai – socialinis teisingumas ir atnaujintos derybos su palestiniečiais dėl dviejų valstybių sprendinio.
Pagal tai I.Herzogas – visiška B.Netanyahu priešingybė. Buvęs Izraelio prezidentas ir Leiboristų partijos narys Shimonas Peresas pavadino 54 metų I.Herzogą „šaltakraujišku lyderiu“, besilaikančiu savo įsitikinimų ir „atsidavusiu Izraelio žmonėms“.
Jo leiboristai kartu su liberalia ilgametės derybininkės su palestiniečiais Tzipi Livni vadovaujama „Hatnuah“ („Judėjimas“) partija suformavo Sionistų sąjungą. Ši centro-kairės sąjunga gali turėti atsakymą į tai, ko ieško nuo B.Netanyahu nusisukantys rinkėjai.