Nepalenkiami ir išdidūs klajokliai save vadina amazigais. Yra tikima, kad tai reiškia „laisvi žmonės“ ar „taurūs vyrai“. Jie yra kilę iš vietinių Šiaurės Vakarų Afrikos gyventojų gyvenusių prieš 10 tūkst. metų prieš Kristų.
Jiems nepatinka terminas „berberai“, kuris yra kilęs iš lotynų kalbos, nes jiems šis žodis atrodo įžeidžiantis. Amazigai yra iš tų žmonių, kuriuos romėnai vadino barbarais, tačiau jie buvo apipinti legendomis. Iš čia kilo Viduramžių tyrinėtojas Ibnas Battuta, kuris buvo nukeliavęs dar toliau nei Markas Polas.
Jų namai yra didingieji Atlaso kalnai – didžiausias kalnų masyvas Afrikoje. Amazigų kaimeliai yra išsimėtę po sausringą dykumų kraštovaizdį, puošiamą ryškiai oranžinų uolų, sodrios žalios spalvos lopinėlių ir snieguotų kalnų viršukalnių.
Šiaurės Afrikoje gyvena apie 50 mln. berberų. Net 15 mln. Maroko gyventojų priklauso amazigams. Jie pagal savo tarmes yra skirstomi į keletą grupių. Amazigai vis dar šneka savo gimtąją tamazigtų kalba. Ši kalba turi daugybę tarmių ir tik neseniai buvo pripažinta oficialia Maroko kalba. Vis dėlto dauguma marokiečių kalba arabų kalba, nes regionas patyrė ilgalaikę islamo įtaką.
Šiandien genčių gyventojai užsiima gyvulininkyste ir žemdirbyste. Tai yra pagrindiniai jų pajamų šaltiniai. Amazigai taip pat išlaiko klajoklišką gyvenimo būdą, kuris yra glaudžiai susijęs su jų protėvių gyvenimu. Kai kurie jų gyvena molinuose nameliuose be elektros ir vandens.
Dar keletas jų su savo avimis ir ožkomis glaudžiasi atokiose kalnų olose. O likę gyvena Atlaso kalnų papėdėje, arčiau miestų, apsirūpinę moderniais patogumais.
Daugelį metų jiems teko kentėti atšiaurias gyvenimo sąlygas. Žiemą kalnai yra užklojami sniegu, o vasarą saulė išdegina ir taip skurdžius jų auginamus pasėlius. Kai sausros laikotarpiu išdžiūsta upės, bendruomenė susirenka ir kasa šulinius, kad galėtų vėl sudrėkinti žemę.
Dauguma amazigų turi kalnų asilus. Dažniausiai tai yra vienintelė transporto priemonė uolėtuose, negrįstuose keliuose, kurie jungia berberų kaimus.
Ši izoliacija ir paskatino 26 metų Mohammedą Tamejoutą ieškoti darbo toli nuo gimtųjų namų. Jis Uarzazato miesto universitete studijavo geografiją, tikėdamasis, kad diplomas jam padės susirasti darbą.
Vis dėlto praėjus trejiems metams po universiteto baigimo jis vis dar neturi darbo ir padeda savo migdolų medžių apsuptoje šeimos fermoje Imilšilyje
Kai žydi medžiai, jų valdomos žemėse pražysta balta migdolų žiedų jūra, apsupta žalių ganyklų. Bet M.Tamejoutas sako, kad šis idiliškas paveikslas jo nejaudina.
„Aš čia neturiu ateities. Jeigu aš neišvyksiu į miestą, aš visą likusį gyvenimą būsiu ūkininkas“, – sako jis.
Parengė Neringa Dovydaitytė
