Milžiniškas statulas, dar vadinamas Moai, Velykų saloje pirmiausia pamatė europiečiai 1722 metų Velykų sekmadienį. Iš to kilo ir šios salos pavadinimas. Vietiniai šią salą vadino Rapanuju.
Iš pradžių tyrinėtojai nežinojo, ką šios statulos simbolizuoja ir kas jas sukūrė. Moai istorija tikrai įdomi ir kelianti nerimą.
Tikima, kad Moai atstovauja mirusių protėvių sieloms. Jų veidai nukreipti į salos vidų, siekiant apsaugoti palikuonis.
Rana Raraku karjere vis dar stovi 400 Moai, beveik pusė iš visų, kurios kada buvo iškaltos. Moai buvo kalamos iš akmenų, randamų prie ugnikalnio, tačiau dauguma jų vis dar nebaigtos. Vis dar neaišku, kodėl dauguma iš 900 Velykų salos Moai niekada nebuvo pastatytos į savo vietas ar užkeltos ant joms skirtų pakylų.
Aplink karjerą palikta tuzinai apleistų Moai, žiūrinčių į skirtingas puses. Matyt, nutiko kažkas tikrai dramatiško, kad per trumpą laiką tokia šventa Moai skulptūrų kūrimo tradicija buvo visiškai apleista.
Kai kurios jų paliktos taip ir neatskirtos nuo uolos. Paprastai, baigus statulą karjere, ji būdavo nutempiama į savo platformą prie jūros, naudojant virves ir rąstinius volus. Čia atliekami baigiamieji darbai.
Statula būdavo užkeliama ant ahu altoriaus ir jai įstatomos akys, pagamintos iš vulkaninės uolienos obsidiano ir koralų. Sakoma, jog šios akys prikelia Moai gyvenimui.
Panašu, jog šis kultas išnyko dėl ekologinės katastrofos. Daug Moai buvo palikta gulėti veidu žemyn. Manoma, jog jas nuvertė priešiškos gentys, kai sala įsitraukė į pilietinį karą.
Žmonės, norėdami nutempti statulas į jų vietą, turėjo iškirsti didžiąją dalį salos medžių, ir, ironiška, nebeturėjo užtektinai medienos pasistatyti laivams žvejybai ar išvykti. Manoma, kad jie netgi tapo kanibalais.
Galbūt Velykų saloje įvykusia nelaime norima pranešti žmonėms, koks likimas laukia tų, kurie išeikvos savo išteklius?
