Medalį tarp pjuvenų ir brezento skiaučių pastebėjo mergaitė. Paaiškėjo, kad tai – 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių aukščiausios prabos apdovanojimas.
„Kai dukra pakėlė jį nuo šiukšlių krūvos, netekau žado, – pasakojo W. Smithas. – Spoksojau į jį lyg pakerėtas gal 20 minučių.“
Vėliau buvo išsiaiškinta, kad tikrasis medalio savininkas – kanojų slalomo irkluotojas, Barselonos olimpinis čempionas Joe Jacobi. Pasirodo, jį iš buvusio sportininko pavogė prieš dvi savaites.
Kol J.Jacobi vakarieniavo restorane, vagys įsilaužė į jo automobilį ir iš salono susišlavė daug vertingų daiktų. Tarp jų – ir neįkainojamą olimpinį auksą.
Kai kuriuos vogtus daiktus vėliau pavyko atgauti, tačiau medalio vyriškis nesulaukė. Taip ir būtų jo niekada nebeišvydęs, jei ne 6-metė Chloe. Beje, tokio amžiaus mergaitė nelabai suprato, kokią relikviją rado – ji pamanė, kad tarp šiukšlių surado lėkščiasvydžio (angl. – frisby) lėkštę.
Atidžiau apžiūrėjęs „lėkštę“, mergaitės tėtis tučtuojau susisiekė su J.Jacobi. Nors pats medalis surastas, nebėra dėžutės, kurioje jis buvo laikomas, ir kaspino. Tiesa, svarbiausia olimpinio čempiono komplekto dalis – medalis – pas savininką sugrįžo.
Radusiesiems olimpinis čempionas atsilygino asmeniniu vizitu, padėka ir simboline 500 dolerių premija. Taip pat J.Jacobi prižadėjo kitais mokslo metais apsilankyti Chloe mokykloje ir papasakoti, kaip ji surado pavogtą jo auksinį medalį.
J.Jacobi neįkainojamą relikviją nuolat nešiodavosi su savimi – šio įpročio jis neketina atsisakyti ir dabar.
