Ne paslaptis, kad Pietų Korėja laikoma ypač technologiškai pažengusia šalimi. Deja, pažanga turi savo kainą.
Šioje Tolimųjų Rytų kultūroje iš kiekvieno tikimasi labai daug, tad nieko nuostabaus, kad visų lūkesčius patenkinti norintys moksleiviai ir darbuotojai pluša ilgus viršvalandžius ir karjerai atiduoda visas savo jėgas.
Dėl to daugybė korėjiečių perdega nuo įtampos – iš jų nuolat reikalaujama kone tobulybės, o atitrūkti nuo darbo sudėtinga – modernios technologijos leidžia žmones pasiekti bet kur ir bet kada.
Situacijos negerina ir tai, kad laisvalaikis vis glaudžiau siejamas su spoksojimu į ekraną.
Pietų Korėjoje vis dažniau puse lūpų prabylama apie šalies tragediją: vis daugiau spaudimą arba nesėkmes patyrusių žmonių visiškai užsisklendžia arba žengia drastišką žingsnį – atima sau gyvybę. Tokių veiksmų žmonės imasi, nes nebesugeba atlaikyti nuolatinės įtampos.
Todėl Woops Yang pasivadinusi menininkė trečius metus iš eilės Pietų Korėjos sostinėje Seule surengė varžybas „Atsijunk“ (angl. „Space Out“), kad nuo intensyvaus darbo ir nenuslūgstančio streso pervargę korėjiečiai galėtų pasirungti, kas iš jų moka geriausiai atsipalaiduoti.
Kas geriausiai tingi?
Menininkė Woops Yang konkursą surengė 2014 metais. Neįprastas renginys pakartotas ir šiemet gegužę.
70 atrinktų dalyvių susirinko Inčono Hangango parke Seule, kad absoliučiai nieko darytų.
Šiais laikais, kai visi visur skuba, toks vaizdas buvo netikėtas: niekas net nesižvalgė į savo telefoną kas penkias sekundes.
Šių ramių varžybų tikslas – surasti žmogų, kuris gali ilgiausiai nefokusuotu žvilgsniu stebeilyti į tolumą ir būti susikaupęs.
Pasak projektą surengusios menininkės, ji tokiu būdu norėjo pabrėžti, kad žmonės persidirba ir jiems būtina bent trumpam nuo visko atsijungti.
„Kai sugalvojau projektą, buvau perdegusi nuo streso, bet jausdavau nerimą, jei sėdėdavau ir nieko neveikdavau, jei nedariau ko nors produktyvaus, – pasakojo Woops Yang. – Pagalvojau, kad mes geriau jaustumės nieko nedarydami, jei nieko neveiktume visi kartu.“
Jau trečią kartą vykusios varžybos „Atsijunk“ tapo rimtu renginiu. Varžybas prižiūri grupė teisėjų, o visi dalyviai privalo laikytis griežtų taisyklių: šiukštu negalima naudotis mobiliuoju telefonu, draudžiama kalbėtis, negalima tikrinti laikrodžio, o svarbiausia – draudžiama snausti.
Korėjos ramybės elitas
Varžybų populiarumas šiemet tapo savaime aiškus – anot Woops Yang, šiemet dalyvauti „Atsijunk“ norėjo daugiau nei du tūkstančiai žmonių.
Deja, vietos užteko tik 70 ryžtingiausiai atsipalaiduoti nusiteikusių korėjiečių, todėl menininkei teko surengti atranką.
Pusantros valandos trunkančių varžybų metu dalyviams buvo draudžiama daryti viską – jie turėjo nuo visko atsiriboti ir atsipalaiduoti. Kitaip tariant, buvo galima tik nieko neveikti.
Užmigę, juoktis pradėję arba staiga telefoną pasitikrinti nusprendę žmonės buvo iš karto diskvalifikuojami.
Tačiau tai – dar ne viskas: kas 15 minučių patikrinamas dalyvių širdies ritmas, kad būtų aišku, jog jie rimtai atsipalaiduoja, o ne tik apsimetinėja.
Per visą konkursą stabiliausią pulsą turėjęs dalyvis paskelbiamas laimėtoju – šiais metais juo tapo atsipūtęs reperis Shinas Hyo-seobas, dar žinomas Crusho pravarde.
„Buvau pasiryžęs laimėti, – aiškino reperis. – Varžyboms ruošiausi namuose.“
Tuo metu visą veiksmą, tiksliau jo trūkumą, komentuoja sporto komentatorius.
Jeigu kuris nors dalyvis jaučiasi nepatogiai, pavyzdžiui, labai ištrokšta arba jį prispaudžia noras apsilankyti parko krūmuose, jis gali pakelti kortelę, kad apie tai praneštų teisėjams.
Atsvara nuolatiniam skubėjimui
Tačiau renginys „Atsijunk“ nėra vien tik varžybos – tai ir meninis pasirodymas. Nieko nedarymo rungtynės rengiamos dienos metu tose vietose, kuriose zuja daugybė žmonių.
Taip sukuriamas ryškus kontrastas tarp kasdienio Seulo sąmyšio ir žmonių, kurie nuo viso to atsijungia.
„Geriausia vieta stebėti varžybas – žvelgti žemyn nuo aplinkui esančių aukštų pastatų, – tikino menininkė Woops Yang. – Tada tarp viso karštligiško judėjimo galima matyti ramumos salelę.“
Menininkė ragino „Atsijunk“ dalyvius į varžybas ateiti apsirengus savo darbo uniforma, kad visi susirinkę žmonės būtų tarsi „maža viso miesto kopija“.
Renginio tikslas – parodyti, kad perdegti nuo įtampos gali bet kas, taip pat kad visi pelnys naudos iš atsiribojimo nuo pasaulio.
„Stengiuosi paskutinėje atrankos dalyje sugrupuoti kuo įvairesnius žmones, nes viliuosi, kad tada bus atstovaujama kiekvienai Seulo žmonių grupei, – sakė Woops Yang. – Man užtenka to, kad varžybos yra tarsi pramoga. Manau, sukūriau pramogą, kuriai nereikia technologijų ar pinigų.“
Poilsis už viršvalandžius
Menininkės Woops Yang siekiai puikiai dera su pasaulio mokslininkų rekomendacijomis dėl poilsio. Anot jų, smegenims būtina pailsėti, kad susikurtų atsiminimai, būtų suvirškinta informacija ir žmogus išsivaduotų nuo nuolatinės įtampos.
Pietų Korėjos žmonės laikomi vienais labiausiai įsitempusių ir nerimastingų visame pasaulyje. Korėjiečiai nuolatos jaučiasi persimokę, persidirbę ir išsunkti fiziškai bei emociškai.
Dėl to šalyje dažnėja skyrybų ir savižudybių.
Korėjiečiai net turi konkretų žodį mirčiai nuo persidirbimo įvardyti – „gvarosa“.
Sunku patikėti, kad penkių darbo dienų savaitė Pietų Korėjoje buvo įteisinta vos prieš 11 metų – iki pat 2001 metų piliečiai dirbdavo šešias dienas per savaitę.
Deja, net sumažinus darbo valandų skaičių iki 40 per savaitę korėjiečiai netapo laimingesni. Dėl šio pokyčio buvo sutrumpintos atostogos, o iš žmonių tikimasi, kad jie bus tokie pat darbingi kaip ir anksčiau.
Dėl to korėjiečiai kasdien turi skubėti dar labiau, tarsi atidirbtų už ilgesnį savaitgalį.
Prašyti pagalbos – nepriimtina
Projektas „Atsijunk“ gali būti pats geriausias sprendimas perdegusiai, įsitempusiai ir streso jūroje plaukiojančiai Pietų Korėjos visuomenei. Žinoma, jei tik varžybų idėja pasklis.
„Atvirai kalbėtis apie emocines problemas vis dar yra tabu, – aiškino Gvangdžu esančiame Chosuno universitete dėstantis psichologas Kimas Hyong-soo. – Kalbant apie depresiją, korėjiečiai yra linkę sukąsti dantis ir kentėti. Jie žino, kad nuėjus pas psichiatrą juos visą gyvenimą kiti gėdins.“
„Kai visuomenė pradėjo daugiau rūpintis materialiniais dalykais, žmonės pradėjo lygintis vieni su kitais, – pasakojo Seulo psichiatras Parkas Jin-seungas. – Dabar rungtyniaujama nuo pat vaikystės. Jei vienas giminaitis nusiperka žemės, kitam suskausta pilvą.“
Tačiau stresas, persidirbimas ir depresija nėra vien tik Pietų Korėjos problemos.
Todėl menininkė Woops Yang viliasi, kad ilgainiui galės varžybas „Atsijunk“ rengti visame pasaulyje. Pernai „Atsijunk“ vyko jau ir Pekine, Kinijoje.
Nebeturi laiko žaidimams
2013 metais, palyginti su 2001 metais, savižudybę įvykdžiusių 10–19 metų amžiaus korėjiečių skaičius išaugo net 57 proc. Pietų Korėjoje dažniausia paauglių mirties priežastis yra būtent savižudybė. Skaičiai pasikeitė ir 20–64 metų grupėje: šio amžiaus žmonių savižudybių padaugėjo lygiai dvigubai.
Jauni 11–15 metų amžiaus korėjiečiai patiria daugiausia streso iš visų išsivysčiusių šalių gyventojų pasaulyje – daugiausia įtampos jiems kelia 14 valandų trunkantis mokymasis. Gero išsilavinimo ir šviesios ateities norintys mokiniai po pamokų eina mokytis papildomai: jų užsiėmimai su korepetitoriais užtrunka net iki 11 valandos vakaro.
Pietų Korėjos mokinių ateitis priklauso kone nuo vieno stojamojo egzamino, kurį paaugliai laiko lapkritį. Nuo šio egzamino rezultatų, kurie lemia stojamąjį balą į aukštąsias mokyklas, labai priklauso mokinio ateitis.
Įsidarbinti geriausiose įmonėse daugiausia galimybių turi tik tie, kurie baigia tris geriausius šalies universitetus: Seulo nacionalinį universitetą, Korėjos universitetą ir Yonsei universitetą. Dėl to mokiniai tarpusavyje be perstojo konkuruoja ir mokosi kiauras dienas.
Nuolatinis raginimas siekti geriausio įmanomo išsilavinimo padeda augti Pietų Korėjos ekonomikai ir sukuria gabių, profesionalių, tarpusavyje nuo pat vaikystės konkuruojančių darbuotojų rinką.
Tačiau visuomenės, šeimos narių ir artimųjų spaudimas Pietų Korėjos jaunimui siekti geriausio įmanomo išsilavinimo gali duoti priešingų rezultatų, nes mokiniai perdega nuo įtampos ir gali pulti į didelę depresiją ar net nusižudyti, jei kas nors nepasiseka.