Karsto sau gamyba kai kam gali pasirodyti kaip šiurpi veikla. Tik ne dešimtims Naujosios Zelandijos senolių, kurie teigia, jog tokie dirbtuvių būreliai ne tik padeda sutaupyti laidotuvių išlaidas, bet ir gelbėja nuo vienatvės.
Pirmąjį tokį karstų gamybos būrelį prieš šešerius metus įkūrė 77-erių buvusi slaugė Katie Williams. Nuo tada tokios dirbtuvės imtos organizuoti visoje šalyje, o dabar tokių klubų jau daugiau nei tuzinas.
„Dėl savo darbo ir amžiaus tapau nuolatine raudotoja, – pasakojo K.Williams. – Mačiau, kaip miršta daugybė žmonių. O jų laidotuvės niekada neatspindėdavo, kokios spalvingos ir ryškios asmenybės velioniai buvo.
Iš ceremonijos negalėjai suprasti, kad jie gyveno, juokėsi, mylėjo. Visuomet maniau, kad atsisveikinimas su žmogumi turi būti kuo asmeniškesnis.“
Iš pradžių K.Williams įkūrė dirbtuvę savo garaže – be įrankių, savanorių ir žinių, kaip sukonstruoti karstą.
Tačiau ją mokė keli staliai, ir būrelis įsivažiavo: persikėlė į kitas patalpas, pritraukė dešimtis narių.
„Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su vienatve. Tačiau karstų gamybos klube žmonės jaučiasi naudingi, socializuojasi. Čia rytais geriame arbatą, pietaujame, groja muzika, žmonės vieni kitus apsikabina“, – sakė K.Williams.
Būrelio nariai gamina karstus ne tik sau, bet ir bendruomenės ligoninei – konstruoja ir dovanoja karstelius mirusiems naujagimiams.
Dalyviai tikina, kad dirbtuvėse visos baimės išsisklaido.
„Kai dekoruoji karstą, galvoji apie tapybą, ne apie mirtį. Be to, manau, labai sveika žmogui susitaikyti su tuo, kas yra neišvengiama“, – įsitikinusi Jeanette Higgins.
