Vykdama į kaimyninę Latviją nerimavau – koks bus tas milijonierius, kurio valdos vadinamos rojumi žemėje? Pasipūtęs, arogantiškas, o gal sunkiai randantis žodį kišenėje?
„Būtumėte Latvijos žiniasklaidos atstovai, tikrai dabar su jumis nekalbėčiau. Supratau, kad interviu tik sukelia žmonių pyktį ir pavydą“, – nusišypsojęs jau pirmąją susitikimo minutę prasitarė vietos milijonierius 63-ejų Aivaras Zvirbulis.
Tai leido atsikvėpti, o vėliau išvysti ir tikrąjį turtuolio veidą.
Rojumi pramintos Amatciemo (lietuviškai būtų Amatkaimis – kaimas, esantis prie Amatos upės. – Red.) gyvenvietės įkūrėjas, vietinių vadinamas tiesiog Čiriu, „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Patriotai“ buvo itin atviras.
Iš savo brangaus laiko atriekęs net septynias valandas, per kurias ir juokėsi, ir braukė ašaras, jis papasakojo ne tik apie idiliškos gyvenvietės prabangą, čia galiojančias taisykles, bet ir netikėtus gyvenimo vingius. Būtent taip galima pavadinti meilę trijų tautybių moterims bei po daugelio metų susigrąžintus vaikus.
Pasipūtėliai nepageidaujami
Kad akis bus kur paganyti – nedvejojau.
Juk šiandien mažas Amatciemo miestelis stulbina kiekvieną.
Nenuostabu, kad prieš penkiolika metų čia, istoriniame Vidžemės regione, kartografo latvio rankomis pradėtas kurti stebuklas šiandien priverčia šią vietą pamilti iš pirmo žvilgsnio.
Idiliškoje Amatciemo gyvenvietėje kalvų ir vandens apsupta prabanga dera su neapsakoma ramybe. Bet norintys čia apsigyventi turi ne tik gerokai patuštinti banko sąskaitas, bet ir paklusti griežtoms taisyklėms – nestatyti tvorų, netriukšmauti ir jokiu būdu šuns nerišti grandine.
Tiesa, dar viena svarbi sąlyga – palikti gerą įspūdį šeimininkui. Nors čia ir turčių rajonas, pasipūtę piniguočiai Amatcieme nepageidaujami.
„Kartą atvyko keliolika žmonių. Ir paprasčiausiai nutiko taip, kad vairuotojas pradėjo važiuoti kelkraščiais. Prieinu ir klausiu, ar jis nemato, kad negalima čia važiuoti, o jis man atkirto: „Koks tavo reikalas, važiuoju, kur noriu. Atvykau pirkti.“ Tada užėjau į biurą ir pasakiau, kad visi turi išvykti. Kalba baigta“, – pasipiktinimo tokiais įžūliais pirkėjais neslėpė milijonierius.
Jei būtų jo valia, gyventojų čia išvis nebūtų.
Anot jo paties, jis mieliau gyventų vienui vienas ir kurtų neapsakomo grožio kraštovaizdį vien savo malonumui: „Aš mėgstu sakyti, kad nemyliu žmonių. Man jų visiškai nereikia.“
Pasiūlymai nuolat pilasi
Vis dėlto paklūstančių taisyklėms ir paliekančių gerą įspūdį A.Zvirbuliui nestinga. Šiuo metu jau parduota per šimtą suformuotų išskirtinio kraštovaizdžio sklypų.
Kai bus baigtas visas projektas, bendras gyvenvietės plotas turėtų viršyti 500 hektarų.
„Nežinau, kodėl kai kur rašoma, kad gyvenvietė apima net tris tūkstančius hektarų.
Apie mus rašo mums nežinant, kitų šalių žiniasklaidos priemonės perverčia tekstus ir taip išeina, kad sugedusio telefono principu pasirodo daug netiesos“, – juokėsi kartografas A.Zvirbulis.
Anot šeimininko, reklamai pinigų nešvaistoma – užtenka atsiliepimų iš lūpų į lūpas.
Milijonierius šiandien džiaugiasi subūręs tokią komandą, kuri visus reikalus sutvarko nekvaršindama jam galvos.
A.Zvirbulis neslėpė, kad tą dieną, kai panorės rūpintis kitų reikalais, priims pasiūlymus, kurie byra lyg iš gausybės rago: „Turiu labai įdomių pasiūlymų. Vienas nusipirko Brazilijoje apie tūkstantį hektarų žemės, du kartus buvo pas mane atvykęs. Kitas iš Kinijos, įgyvendinęs milijardinius projektus, taip pat buvo atvykęs.
Jie mane kviečiasi pusmečiui ar metams įgyvendinti tokius didelius pasaulinius projektus.
Todėl ir sakau, kad jeigu man reikės spręsti problemas, susijusias su gyvenimu čia, tuomet aš iš čia iškart išvyksiu.“
Menkas pradinis kapitalas
Būtent ramybės troškimas ir atvedė latvį į šį kampelį (čia jis apsigyveno sėkmingai pardavęs savo žemėlapių leidybos įmonę „Jana seta“), dabar išsiplėtusį į 300 hektarų.
A.Zvirbulis jau yra investavęs daugiau kaip 20 milijonų eurų.
Vyriškis tikino viską užsidirbęs sąžiningai, todėl nesuprantantis pavydo ir apkalbų: „Didžioji dalis žmonių tikriausiai mano, kad aš iš ko nors ką nors pavogiau, nors mano pradinis kapitalas, kai pradėjau pirmąjį verslą, siekė tik 20 latų (skaičiuojant dabar – apie 28 eurus). Viską pradėjau nuo nulio.“
Verslu jis užsiima daugelį metų – dar 1988 metais buvo kooperatyvas, vėliau – firma. Nors žemėlapių leidybos verslas jau parduotas, tebedirba jo parduotuvė sostinės centre.
Rygos širdyje veikia ir Aivaro galerija, likusi iš jo, kaip menininko, laikų.
Vyras visuomet gerai uždirbo ir netgi stebėjosi, kaip per visus tuos metus neteko susidurti su reketu.
Kraštovaizdžio kūrimą hobiu vadinantis latvis sako, jog piktadarių pavyko išvengti dėl to, kad jis nevengia skolintis. Ne tik iš bankų. Kaip pats sako, nesirūpina tomis dienomis, kai neatvyksta klientų, – sumas, siekiančias iki pusės milijono, jis pasiskolina iš turtuolių, nežinančių, kur dėti savo santaupas, už tai atsimokėdamas tam tikrais procentais.
„Kai pasirašiau europietišką kreditą, gavau pirmąjį milijoną. Nuo to momento mano paskolos nebuvo mažesnės nei milijonas eurų. Tikriausiai visi manė, kad aš kam nors prasiskolinęs.
Visą laiką svajojau kur nors sukurti didžiulį parką. Investavau visas turimas pajamas, kurias surinkau viską pardavęs, nusipirkau žemės ir pradėjau kurti kraštovaizdį. Iš pradžių neplanavau, kad bus gyvenvietė, bet baigėsi pinigai, o tęsti veiklą norėjosi, tada supratau, kad yra tik vienintelė išeitis – reikia pradėti pardavinėti žemės sklypus“, – svajonės virsmą realybe taip pristatė kartografas.
Apgalvota iki smulkmenų
Į savo automobilį įsisodinęs ir pusdienį vežiojęs po Amatciemo teritoriją milijonierius pasakojo, kad viskas čia apgalvota iki smulkmenų. Sklypai ir namai gyvenvietėje garantuoja ramybę.
Jie suprojektuoti taip, kad kiekvieno namo gyventojams būtų užtikrintas išskirtinis privatumas, drauge žinant, jog už artimiausio miškelio yra kaimynai – tai suteikia ir saugumo pojūtį.
„Visi turi priėjimą prie vandens ir absoliutų privatumą. Kaimynų nematysi.
Štai šį namą, kurį stačiau draugui, padariau tokį, kad jis galėtų iš pirties išbėgti į vandenį taip, jog jo niekas negalėtų pamatyti. Aš viską aplink uždengiau.
Jie visada visi atvažiuoja, visa šeima, ir nuogi laksto“, – juokėsi vieną iš galybės namų aprodęs Amatciemo šeimininkas.
Tokių gyventojų, atvykstančių keliskart per metus, nestinga.
Tiesa, anksčiau ar vėliau, kaip juokėsi A.Zvirbulis, jie tampa nuolatiniais gyventojais.
Vienus jų pavyko aplankyti. Savo ištaigingų namų duris mielai atvėrė iš Maskvos atvykę Aliona ir Viktoras Saviukai. Verslininkas ir menininkė pasakojo, kad šia gyvenviete susižavėjo vos internete išvydę nuotraukas.
„Buvome išsinuomoję viešbutį Rygoje, tačiau nė minutės nedvejoję nusprendėme likti.
Rytą pasakėme sau, kad viskas, perkame sklypą ir statomės namą, – juokėsi polinkį į tapybą čia atradusi A.Saviuk. – Jau turiu sudarytą sąrašą, kada kas atvažiuoja. Vyro klausiu, kodėl įsirengėme tiek mažai miegamųjų.
Šios vietos negalima nemylėti. Prabundu, matau šį vaizdą – beržą, akmenį, kreivą eglutę. Rytais atmerkiu akis ir suprantu, jog yra pasaulyje laimė. Aš beprotiškai laiminga ir žinau, kad viskas gyvenime bus taip, kaip aš noriu.“
Atskiras interneto serveris
Kiek sutuoktinis sumokėjo už galimybę čia gyventi, moteris nežino. Tai esą jau vyro reikalas.
Beje, jis pats čia ne tik ilsisi, bet ir sėkmingai darbuojasi. Kadangi Amatciemo įkūrėjas pasirūpino atskiru interneto serveriu, jo greitis čia nenusakomai spartus.
Net ir tada, kai namų ponia aprodė kiekvieną kertelę – nuo darbo erdvės iki privataus miegamojo, namo šeimininkas savo kabinete konferenciniu skambučiu su kolegomis iš Rusijos tvarkė darbo reikalus.
„Skype“ konferencijos, pasitarimai. Ir gyvų susitikimų, žinoma, daug, bet internetu taip pat daug visko vyksta. Kai viskas sudėliota, nesvarbu, iš kur dirbti, tiesiog dirbi kompiuteriu.
Čia puikis ryšys, geras internetas. Todėl čia jaučiuosi labai komfortiškai ir galiu ramiai dirbti tiek būdamas Maskvoje, tiek Amatcieme“, – šyptelėjo vėliau arbatos puodelio pakvietęs Maskvos verslininkas.
Rusų pora juokėsi, kad jų sūnus iš pradžių bijojo atvykti net viešnagės, nes be kompiuterio negali praleisti nė dienos.
„Bet kai jis atvyko ir pamatė, kad tokioje miško apsuptyje turime greičiausią internetą, kokį jis yra matęs, nebenorėjo išvykti, negalėjome kelias savaites iškrapštyti“, – juokėsi A.Saviuk.
Klientai – įvairiausi turtuoliai
Verslininkai, politikai, menininkai ir kiti įvairiausio plauko turtuoliai į Amatciemą plūsta iš įvairių šalių. Čia jau gyvena latviai, belgai, italai, anglai, rusai ir baltarusiai.
„Mes nelaukiame tik kinų. Jų kultūra visai kitokia. Čia dažnai svečiuojasi ir dabartinis Latvijos prezidentas. O štai šiame name gyveno Latvijos kultūros ministrė. Nemenką namuką čia statosi ir itin turtingas programuotojas baltarusis. Na, o šis namas priklauso garsiam smuikininkui“, – lyg ekskursijos gidas prabangiausius namus pristatė A.Zvirbulis.
Savaime suprantama, tapti šio rojaus kampelio gyventoju – gana brangus malonumas. Visiškai įrengto namo kaina kartu su žemės sklypu, nelygu plotas, čia svyruoja nuo 400 tūkstančių iki 1 milijono 50 tūkstančių eurų.
Na, o jeigu norisi namą įsirengti patiems, yra ir iki galo nebaigtų statyti pastatų, kurių kaina kartu su žeme čia svyruoja nuo 100 tūkst. iki pusės milijono eurų.
Bet galima įsigyti vien sklypą ir, padedant projekto plėtotojams, statytis namą. Pigiausias žemės lopinėlis, užimantis 39 arus, šiandien kainuoja 50 tūkstančių eurų. Kur kas daugiau – po 300 tūkstančių eurų – tektų suploti už sklypus, užimančius kiek didesnį nei hektaro plotą.
Antras namas – dėl baseino
Amatciemo įkūrėjas A.Zvirbulis sako, kad čia atvykstantiems pinigai nėra problema: „Jie jau sukūrę verslus ar tokį biznį, kai pinigai uždirba pinigus. Kodėl gi tuomet nepasilepinti ir kasdien neatsibusti tokioje aplinkoje?“
Netrukus jis pakvietė užeiti į dar vieną namą, taip pat priklausantį turtingai rusų šeimynai.
Nors šeimininkai atvyksta tik atokvėpio kelis kartus per metus, Amatciemo įkūrėjas mielai sutiko aprodyti kone milijoną eurų kainavusį vasarnamį.
Vos tik pravėrus duris pasitiko preciziška tvarka, mielos smulkmenos, suteikiančios namui jaukumo, ir kai kur šmėžuojantys asmeniniai šeimininkų daiktai.
Tiesa, šio namo atsiradimo istorija daugeliui gali nuskambėti keistokai – kai inžinierius iš Rusijos šiame rojaus kampelyje pasistatė 300 kvadratinių metrų namą, jame pasigedo baseino.
Atsiradus idėjai ir poreikiui, kilo ir mintis pasistatyti dar vieną – 400 kvadratinių metrų namą.
Šį namą projektavo ir rusams įsirengti padėjo milijonieriaus Aivaro sūnus – pusiau lietuvis Tomas Zvirbulis. Dešiniąja tėvo ranka tapęs vyras sako, kad namas įrengtas netaškant pinigų į kairę ir dešinę.
Amatciemo gyvenvietė atrodo lyg modernus kaimas arba miške netikėtai išdygęs mažas miestelis. Įkūrėjas neslepia, kad pirmiesiems gyventojams leido patiems statytis tokius namus, kokių jie nori, bet pamatęs rezultatus gerokai nusivylė – namai buvo bedvasiai ir primityvūs.
Tuomet latvis pats nusprendė rūpintis pastatų vientisumu. Namų statybai Amatcieme leidžiama naudoti rąstus ir plytines konstrukcijas, statyti karkasines konstrukcijas, o išorinių sienų apdailai galima naudoti akmenis, dekoratyvines briauneles, dažytą tinką ar stiklą.
Čia išskirtiniai ir stogai, kurie gali būti dengiami šiaudais, molinėmis ar cemento čerpėmis.
Geriausi darbininkai – lietuviai
Prakalbus apie stogus, akys užkliuvo už mikroautobuso, apklijuoto lietuviškais užrašais. Į klausimą, ką čia ant stogo užsikabaroję veikia lietuviai, A.Zvirbulis atsakė juokdamasis: „Juk tai mūsų patys geriausi stogdengiai.“
Iš tiesų, netrukus nuo stogo nulipęs lietuvių stogdengių vadas Mindaugas Kasparavičius papasakojo, kad pirmąkart jo vadovaujama įmonė čia apsilankė 2007 metais: „Niekas nežinojo, kaip darome. Pabandė, liko patenkinti ir dabar visąlaik kreipiasi į mus. Teko būti ir vasarą, ir pavasarį, ir žiemą, ir rudenį – ir visais metų laikais viskas čia atrodo puikiai.“
Tiesa, lietuviai ne tiktai dengia stogus. Dar kita lietuvių bendrovė padėjo išspręsti komunikacijų galvosūkį.
„Jiems padedant pavyko sujungti du agregatus, kurių „smegenys“ dirba kartu.
Žiemą per ventiliaciją namą beveik dykai pašildome, o vasarą – atšaldome“, – į vieno namų cokolinį aukštą pakvietęs užeiti pasakojo architektas Tomas.
Jo teigimu, statybos čia nuolat virte verda, o šiuo metu procesas apėmęs apie penkiolika namų.
Preciziškai suprojektuotose sodybose yra užtikrintas elektros, vandens tiekimas, po medžių šaknimis išvedžiota kanalizacijos sistema, namai šildomi naudojant šilumos siurblį.
Į kai kuriuos namus šiluma atkeliauja iš gręžinių. Išgaunamo šilumos kiekio visiškai pakanka namui aprūpinti šiluma ir šiltu vandeniu.
Tiesa, atsarga gėdos nedaro, tad kiekviename suprojektuoti ir židiniai, jeigu kas nors panorėtų papildomai pasišildyti malkomis.
Prisiminė, kad turi vaikų
Po kone penkias valandas trukusios ekskursijos po Amatciemą į didžiuliame name įsikūrusį SPA centrą vakarienės pakvietęs Latvijos milijonierius prasitarė – tai turėjo būti šeimos rezidencija, tačiau po vienu stogu šeima taip ir neįsikūrė.
Šiandien, žvelgiant iš šalies, gali susidaryti įspūdis, jog A.Zvirbulio gyvenimas – tarsi rožėmis klotas. Šalia – mylima moteris, sūnūs, duktė su šeimomis. Tačiau taip buvo ne visuomet.
„Aš esu vienišius. Pripratau visą gyvenimą gyventi vienas. Žinoma, gyvenimas audringas. Kelis kartus buvau vedęs, tačiau čia atvykau vienas.
Kai pradėjo plėtotis projektas, supratau, kad jis – ilgai trunkantis ir plėtosis dar 20 ar 30 metų. Ir, kaip kartais būna, jeigu žmogus – vyras, jis staiga prisimena, kad turi vaikų. Ir man taip nutiko. Prisiminiau, kad ir aš jų turiu“, – netikėtai pribloškė lyg pupos iš milijonieriaus akių pabirusios ašaros.
Vyriausio sūnaus Mareko motiną, kaip pats pasakoja, jis sutiko dar sovietiniais laikais, kai būdamas orientavimosi sporto šakos atstovas penkerius ar šešerius metus gyveno Lenkijoje: „Ten gimė sūnus. Suteikiau jam pavardę, tačiau išvykau ir niekada kartu nebuvome.
Kokius penkiolika metų ar netgi daugiau aš apie jį visiškai nieko nežinojau. Vėliau jį surasti buvo labai sunku.
Man padėjo tik pažįstamas dailininkas, radęs jį per didžiausią stebuklą. Tuomet Marekui buvo jau apie 27-erius.“
Buvo vedęs lietuvę
Aivaro pirmoji žmona – lietuvė. Susipažinę vestuvėse jie tuoj pat nutarė sumainyti žiedus.
Tačiau ir su ja susilaukęs sūnaus, jau kalbinto architekto Tomo, kartu ilgai neišgyveno.
„Kaip ji žiūri į daugelį dalykų, mane sužavėjo. Aš jai iškart pasiūliau, ar nenorėtų už manęs tekėti. Ji pagalvojo ir sutiko. Po to gimė Tomas. O Lenkijoje jau buvo Marekas.
Viskas baigėsi, aš mečiau sportą. Mes išsiskyrėme. Kai Tomas gimė, Vlada labai išgyveno dėl mūsų skyrybų ir pasakė, kad tikriausiai nesusitiksime.
Tomas gyveno Lietuvoje. Ir jo nesutikau“, – drėkstančias akis nuo kameros suko milijonierius.
Antroji latvio žmona – jo tautietė. Jiems gimė duktė Laura, o vėliau ir sūnus Ralfas. Tačiau šeiminis gyvenimas, kaip sako tik vėliau tai supratęs latvis, nebuvo toks, koks turėtų būti – vyras pernelyg daug dirbo ir savo šeima laikė verslą, o ne namuose laukiančius mylimus žmones.
„Laura žinojo, kad turi du brolius, tačiau niekada nebuvo su jais susitikusi. Tik čia jie visi susitiko. Pirmoji jiems iškilusi problema buvo kokia kalba susikalbėti. Jūs paklausėte apie vaikus: ar būtume susitikę, jeigu ne šis projektas.
Vienareikšmiškai – mes niekada kartu nebūtume buvę, nes nė vienas mūsų nėra toks, kad gyventume kartu.
Mūsų charakteriai ne tokie.
Net dabar, kai jie gyvena čia, aš jų netrukdau. Nėra taip, kad ateinu ir beldžiu į duris kasdien, kai valgo vakarienę. Aš nesipainioju jų gyvenimuose. Vienintelis susitikimas – bendras projektas.
Žinoma, baramės, vyksta stiprūs ginčai, o projektas mus labai suvienija“, – šyptelėjo milijonierius, po septynių drauge praleistų valandų palikęs ne pasipūtusio, arogantiško turčiaus, o labai paprasto, jautraus žilagalvio įspūdį.
