Vietoj kalnų fone avinėlių apsupto lopšio su kūdikiu Jėzumi revoliucingoji Barselonos merė Ada Colau šiemet pastatė devynis milžiniškus plastikinius burbulus, primenančius stiklinius suvenyrinius rutulius su sniegu.
Šitoks merės poelgis daugeliui barseloniečių atrodo lyg akibrokštas.
Prie prakartėlės Rotušės aikštėje sukiojausi dvi valandas. Galiu paliudyti, kad nė vienas žmogus tuo metu abejingai nepraėjo pro šalį. Prakartėlę pamatę praeiviai akis išpučia taip, lyg būtų pamatę retą ir labai pavojingą žvėrį. Tada sustoja, fotografuoja, juokiasi, stebisi ar purkštauja.
Plastikinių rutulių viduje yra klouno Toti Toronellio ir dailininko Quimo Domene instaliacijos, įkvėptos katalonų poeto Josepo Vicenco Foixo kalėdinio eilėraščio „Tai pranašystė ir visi tai žino“.
Visi žinojo, kad pranašystė išsipildys, – tokia moderni ir kūrybiška prakartėlė Barselonoje virto tikrų tikriausia uždelsto veikimo bomba.
Abejingų prakartėlei nėra. Praeivių veidai iš pradžių ištįsta iš nuostabos, vėliau ją pakeičia susižavėjimas, nusivylimas ar net pyktis.
Devynioms eilėraščio strofoms – devyni rutuliai. Kiekviename – simboliškai atkurtas šventinis epizodas. Viename rutulyje sninga, kitame sukiojasi mechaniniai prietaisai. Šiais metais garsiausia Barselonos prakartėlė atrodo kaip milžiniškas žaidimas, savotiškas teatro ir dailės performansas.
Dailininkas Q.Domene pasakoja, kad pagrindinė prakartėlės figūrų medžiaga – medis. Šventasis Juozapas buvo stalius, tad kiekviena eilėraščio strofa baigiasi fraze „staliaus namuose yra naujienų“.
„Suderinome technologiją – apšvietimą ir kai kuriuose rutuliuose leidžiamus videoįrašus – su natūraliais, prakartėlėje taip populiariais elementais: žole, rąstais, mažai nuobliuotu medžiu. Stengėmės išlaikyti 5-ojo dešimtmečio, kai buvo parašytas eilėraštis, poetiką“, – sako Q.Domene.
Deja, ne visi Rotušės aikštės lankytojai tą dieną sugebėjo įvertinti menininkų kūrybą.
„Kodėl jie negali kitos progos pasirinkti savo futuristinėms ekspozicijoms? Kalėdos yra Kalėdos, tradicija yra tradicija, o šitos instaliacijos suprasti neįmanoma. Liūdna, kad taip viskas iškraipyta.
Dar gerai, kad Jėzus, šventasis Juozapas ir Marija yra, kitaip visai nieko bendro su Kalėdomis neturėtų“, – „Lietuvos rytui“ sakė dvi senyvo amžiaus moterys.
Prakartėlėje yra tik šios trys religinės figūros. Šventasis Juozapas ir Mergelė Marija kyšo iš kartoninių sandėliavimo dėžių.
„Kas čia per nesąmonė?“ ir „Nieko nesuprantu!“ – tokias frazes girdėjau dažniausiai. Džiugu, kad buvo ir kitokių kūrybingosios prakartėlės vertinimų.
„Man labai patinka. Žinoma, nėra tradicinė, bet juk viskas šitaip keičiasi ir transformuojasi. Nuo tada, kai aš buvau maža, viskas neatpažįstamai pasikeitė. Pasikeitė ir prakartėlės koncepcija. Šitoje tiek visokių minčių, man ji atrodo žavinga“, – autorių kūrybingumu žavėjosi senyvo amžiaus barselonietė.
„Nuomonių yra visokių, bet mes esame patenkinti – padarėme tai, ką norėjome, – „Lietuvos rytui“ sakė kitas prakartėlės autorius, garsus Katalonijos klounas T.Toronellis. – Mes neprovokuojame, žmonės piktinasi patys. Man kelia nerimą šios šalies žmonių kultūros lygis.“
Modernioji Barselonos prakartėlė – tai ir pažiūrų testas. Trokštate naujovių, norite kurti, jums patinka įvairovė – balsuosite „už“. Esate konservatorius, naujovės jus gąsdina ir įsikibę laikotės tradicijų – balsuosite „prieš“.
„Ką čia ta avis, šliuožianti slidėmis, su Katalonijos vėliava reiškia? Kad mes esame nieko neišmanantys galvijai?“ – bambėjo pagyvenusi moteriškė.
Jos draugė antrino: „Kaip paaiškinsime anūkams, kad prakartėlėje nėra juodaodžio karaliaus? Kad vietoj Trijų Karalių traukinuku važinėjasi trijų vyriškių nuotraukos? Absurdas.“ Vietoj tradicinių Trijų Karalių auksą, mirą ir smilkalus žaislinio traukinio vagonėliuose veža trys Katalonijos kultūros veikėjai – muzikantas Pau Casalsas, dailininkas Joanas Miro bei eilėraščio autorius poetas J.V.Foixas.
„Manau, tai daugiausia diskusijų per visą prakartėlių istoriją sukėlusi instaliacija.
Ji gali patikti arba ne, bet faktas tas, kad čia paslėpti visi švenčių elementai ir neribota vaizduotė. Mes kitą kartą ateisime išsispausdinę eilėraštį ir bandysime iššifruoti“, – šios prakartėlės pasižiūrėti atėjusios moteriškės buvo nusiteikusios kūrybiškai.
„Atėjau pasižiūrėti prakartėlės ir išgirsti, kaip barseloniečiai bamba. Man eilėraščio interpretacija atrodo labai įdomi, nesuprantu, kodėl žmonės piktinasi.
Juk tradicinių prakartėlių pilnos visos Barselonos bažnyčios, tai kodėl viena negali būti kitokia?“ – „Lietuvos rytui“ pasakė pro šalį ėjęs dar vienas barselonietis.
Jausmas toks, kad prakartėlė atvėrė giliai glūdinčias barseloniečių aistras ir suskaldė miestą į dvi dalis.
„Bent jau per Kalėdas galėtų pasilaikyti politiką sau“, – vos tik išvydusi vaizdą puolė piktintis dar viena Barselonos gyventoja.
