Iš Sankt Peterburgo kilęs 60 metų S.Lukjanovas per 22 mėnesius nuėjo daugiau kaip 24 tūkst. kilometrų. Kad įveiktų odisėją, jis išleido daugiau nei milijoną rublių (16 tūkst. eurų), rašo „Russia Beyond the Headlines“.
Daugelis senjoro užmojus vertino skeptiškai ir teigė, kad jam įveikti užsibrėžtą tikslą bus per sunku. Tačiau žurnalistai po S.Lukjanovo kelionės jį praminė „rusiškuoju Forrestu Gumpu“.
Dabar S.Lukjanovas turi gerbėjų, kurie rimtai diskutuoja, ar yra normalu aplinkui pasaulį keliaujančiam 60-mečiui misti šokoladukais „Snickers“, kondensuotu pienu ir džiovintais makaronais, užpiltais gaiviuoju gėrimu „Coca-Cola“.
Svarbiausia – pasitikėti savimi
„Pasirengti kelionei užtruko visą mano gyvenimą – anksčiau nebuvau daręs nieko panašaus, – „Russia Beyond the Headlines“ žurnalistei Jekaterinai Sinelsčikovai pasakojo S.Lukjanovas. – Aš tikėjau, kad kelionę pavyks įveikti. Tik tiek.“
Iš namų S.Lukjanovas išpėdino 2015 metų balandžio 1 dieną, o sugrįžo šių metų vasario 4-ąją. Tiesa, pensininkas nebepamena, kiek tiksliai šalių jis aplankė – jis spėja, kad apie 20. Be to, vizų reikalaus jis tvarkydavo spontaniškai.
„Kai atvykau prie Kinijos pasienio suvokiau, kad patikros punktas buvo tik Kinijos ir Vietnamo piliečiams – visi kiti turėjo keliauti į kitą punktą, už 480 kilometrų, – sakė S.Lukjanovas. – Mano viza baigė galioti, todėl man teko daryti apylanką ir sumokėti baudą.“
S.Lukjanovo keliavimo greitis priklausė nuo vizų: jam Vietnamą reikėjo kirsti per dvi savaites, o Singapūrą per tris dienas.
Iš tolo padėjo draugas
Tuo metu Sankt Peterburge ruso draugai įrengė koordinavimo centrą. Jo bičiulis Michailas Sokolovskis jam kasdien siuntė nurodymus, kur keliauti bei ieškojo draugiškų žmonių, galinčių suteikti vyrui prieglobstį.
„Nebūčiau patikėjęs, kad Kinijoje galima visą parą praleisti prabangiame viešbutyje už 300-350 rublių (4,8-5,6 euro), tačiau ačiū Dievui mano pažįstamas iš Rusijos man padėjo iki ten nusigauti, – džiūgavo S.Lukjanovas. – Jie suteikė man nakvynę, davė pižamą ir rankšluostį. Ten buvo televizorius, kompiuteris, daržovių ir aš net gavau masažą.“
Vienas didžiausių iššūkių S.Lukjanovui buvo pinigai, nes jam reikėjo išgyventi beveik dvejus metus nedirbant. Jis kasdien sau užsibrėžė išleisti ne daugiau 500 rublių (8 eurus) ir per parą įveikdavo 48-58 kilometrus.
Vyrui teko miegoti visur: oro uostuose, parkuose ir autobusų stotelėse. Jis visur su savimi nešėsi miegmaišį, kad sutaupytų pinigų, nes Europoje viešbučiai labai brangūs.
„Europoje pasiimdavau miegmaišį ir eidavau į miesto parkus maždaug 22 val., prieš jiems užsidarant, – tvirtino S.Lukjanovas. – Slėpdavausi nuo policijos po medžiu. Viešbutyje gyvenau tik Baltarusijoje, kai buvo 40 laipsnių šalčio.“
Gyvybę gelbėjo „Coca-Cola“
S.Lukjanovas susigadino dantis valgydamas riešutus, kuriuos rasdavo gamtoje. Tačiau dažniausiai jis mito sūriu, rūkyta mėsa, sviestu ir duona. Rusui karšti patiekalai būdavo retenybė, todėl jis per visą kelionę numetė apie 13,5 kilogramų.
„Kasdien atsidurdavau naujame mieste, o kiekvienoje vietoje vanduo vis kitoks. Kūnui reikia apie savaitės, kad priprastų prie naujų sąlygų. Todėl, kad išvengčiau viduriavimo, gėriau „Coca-Cola“, nes ji tokia pati visur, – atskleidė S.Lukjanovas. – Viename buteliuke yra aštuoni šaukšteliai cukraus – to užtenka beveik penkiems kilometrams ėjimo. Jei būčiau turėjęs sriubos, jos būtų užtekę mažiau nei kilometrui.“
Gėrimą „Coca-Cola“ S.Lukjanovas turėjo su savimi visur ir kartais net naudodavo jį, kad užsipiltų džiovintus makaronus.
„Kai esi alkanas, valgysi net ir tai, – tikino S.Lukjanovas. – Skonis yra visai neblogas. Makaronus užpilate „Coca-Cola“, tačiau makaronams išbrinkti užtrunka valandą, o ne tris minutes.“
Įveikė visus sunkumus
Kelionės pradžioje, dar iki išvykstant iš Rusijos teritorijos, S.Lukjanovui atsirado išvarža. Jam buvo padaryta operacija, vyrui gydytojai liepė laukti metus, kad atsigautų. Tačiau vos po pusantro mėnesio jis išėjo iš ligoninės už užsidėjęs 18 kilogramų sveriančią kuprinę patraukė toliau.
Pietų Amerikoje S.Lukjanovą užpuolė pistoletais ir peiliais ginkluoti banditai. Jie pagrobė jo kuprinę, telefoną ir visas nuotraukas.
„Turėjo apsistoti pas draugą Buenos Airėse ir laukti, kol man bus atsiųsti visi dalykai, kurių reikėjo. Iššvaisčiau tris savaites“, – tvirtino S.Lukjanovas.
Po pasaulį pėsčiomis keliavęs rusas taip pat apsilankė ir Rio de Žaneire, kai vyko Olimpinės žaidynės.
Pats didžiausias iššūkis vyrui buvo sugrįžti namo: „Aš buvau vienas, visiškai vienas, dvejus metus. Nežinojau jokios kitos kalbos nei rusų ir turėjau naudoti gestus, kad mane kas nors suprastų.“
