Leidinys „Newsweek“ sudarė aštuonių labiausiai gąsdinančių vietų pasaulyje sąrašą. Tarp objektų, kurių nerekomenduoja silpnų nervų žmonėms, atsidūrė ir viena vieta Lietuvoje.
Lėlių sala Meksikoje
Sostinės Chočimilko rajonas yra daugybės kanalų išraižyta teritorija, kurioje galima rasti nemažai dirbtinių salelių. Viena iš jų yra praminta Lėlių sala, nes joje augančiuose medžiuose kabo nemažai išdažytų ir keistai aprengtų vaikiškų lėlių.
Pasakojama, kad joje gyvenęs Julianas Santana Barrera prieš 60 metų išgirdo skęstančios mergaitės klyksmą. Vaiko jam nepavyko išgelbėti, tačiau po kelių dienų toje saloje vyras rado išplaukusią lėlę, kuri, kaip jis nusprendė, priklausė mergaitei.
J.Santana Barrera pakabino lėlę medyje, kad atbaidytų piktąsias dvasias, tačiau vėliau pastebėjo, kad lėlė kartais atgyja. Nusprendęs, kad į lėlę įsikūnijo nuskendusios mergaitės dvasia, jis į medžius ėmė kabinti daugiau lėlių, tačiau niekas nepadėjo atbaidyti dvasių.
Meksikietis mirė 2001 metais, tačiau lėlės ir toliau liko kaboti saloje, nes vietos gyventojai bijojo jas pajudinti. Dabar sala yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Šv. Jurgio bažnyčia Čekijoje
1968 metais Lukovos miestelio bažnyčios stogas per laidotuvių mišias dalinai įlūžo. Kadangi šventovė nebebuvo tinkama pamaldoms, griūvančiame pastate leista reikštis menininkui Jakubui Hadravai.
Bažnyčios suoluose ir kitose vietose menininkas pridėliojo baltų skulptūrų, kurios primena nekalbančius ir nekvėpuojančius vaiduoklius, kurie susirinko į mišias.
Ypač baugi atmosfera salėje tvyro naktį, nes skulptūros turi fosforo, kuris šviečia tamsoje.
J.Hadravos instaliacija simbolizuoja Sudetų vokiečius, kurie anksčiau gyveno šiame miestelyje.
Ejamo miestelis Anglijoje
Nedidelis kaimelis Derbišyro grafystėje yra žinomas dėl XVII amžiaus viduryje jį užpuolusios maro epidemijos.
Juodoji mirtis pasiglemžė 260 iš maždaug 350 Ejamo gyventojų, o likę gyvi nusprendė neleisti plisti infekcijai, todėl izoliavosi nuo aplinkinio pasaulio.
Miestelyje išlikusios kapinės, kurios primena, kiek daug jo gyventojų pasiglemžė maras.
Kryžių kalnas Lietuvoje
Pirmojoje XIX amžiaus pusėje ant kalno netoli Šiaulių ant Jurgaičių piliakalnio pradėjo kauptis žmonių atnešti kryžiai. Nėra aišku, kodėl žmonės pradėjo juos čia nešti, bet manoma, kad tradicija prasidėjo po 1831 metų sukilimo.
Kalno kryžiai kelis kartus buvo sulyginti su žeme Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos. Tačiau nekart atgimusiame kalne dabar yra daugiau nei 100 tūkst. kryžių.
Nors užsieniečiams kalnas kartais primena kapines, čia kryžių, rožinį ar šventųjų atvaizdą atnešę piligrimai tikisi laimės.
Overtouno tiltas Škotijoje
Šis tiltas yra žinomas dėl keisto poveikio šunims. Nuo XX amžiaus vidurio nuo jo į 15 metrų tarpeklį yra nušokę daugiau nei 50 šunų. Žmones itin baugino tai, kad kai kurie krytį stebuklingai išgyvenę gyvūnai grįždavo atgal ir vėl šokdavo.
Kol kas šis fenomenas dar nėra išaiškintas, bet mokslininkai spėja, kad ant tilto šunų uoslę pasiekia apačioje lakstančių audinių ir pelių kvapas, todėl keturkojai šoka žemyn ir mėgina jas medžioti.
Tiesa, tai nepaaiškina, kodėl iš šimtų panašių tiltų visame pasaulyje šunys šokinėja vien nuo šio. Beje, prie jo dabar kabo ženklas, įspėjantis savininkus per tiltą vesti savo augintinius tik su pavadėliu.
Čaučilos kapinės Peru
Vienos iš keisčiausių ir įdomiausių kapinių buvo atrastos 1929 metais. Sausas oras gerai išsaugojo milžiniškose duobėse po atviru dangumi susodintus mirusiųjų palaikus.
Šalia kai kurių susodintų kūnų yra sudėliotos ir kaukolės. Palaikus čia laidojusi Naskos kultūra III-IX amžiuose sodindavo į iš džiovinto molio plytų sumūrytus kapus. Manoma, kad dėl purvo ir molio savybių kūnų nesunaikino bakterijos.
Gyvačių sala Brazilijoje
Kiekviename prie Brazilijos krantų stūksančios salos metre galima rasti po gyvatę. Iš viso čia prisiveisę keli tūkstančiai šių roplių, tačiau, laimei, čia patekti nėra įmanoma.
Gyvatės Bothrops jararaca yra saugomos, todėl į salą atvykti gali tik mokslininkai arba Brazilijos laivynas.
Prieš kelis tūkstančius metų kylantis vandenynas atskyrė salą nuo žemyno, o gyvatės liko čia įstrigusios. Neturėdami jokių priešų gyvūnai pradėjo sparčiai daugintis.
Greitai čia buvo išnaikinti graužikai – įprastas gyvačių maistas, todėl ropliams teko pradėti medžioti ir paukščius. Gyvūnai išvystė gebėjimą gaminti tam reikalingus stipresnius nuodus, todėl šių salos gyvačių įkandimas yra daug nuodingesnis nei tos pačios rūšies roplių Brazilijoje.
Įkandimas žmonėms yra mirtinas, tačiau dėl padažnėjusios medžioklės žemyne ir taršos joms gresia išnykimas.
Kabantys karstai Filipinuose
Didžiausioje Filipinams priklausančioje Luzono saloje egzistuoja labai keistas mirusiųjų laidojimo paprotys.
Sagados vietovėje galima aptikti prie skardžio pritvirtintus karstus, iš kurių seniausiems yra daugiau nei 500 metų. Kai kurie sudūlėję karstai kartais sulūžta, todėl galima pamatyti ir palaikus.
Kad užsitarnautų garbę būti palaidoti ant skardžio krašto, filipiniečiai turėjo išgyventi 100 metų ir susilaukti anūkų.
Laidotuvių paprotys teigia, kad kuo arčiau dangaus žmogus yra palaidojamas, tuo jis arčiau dangus. Karstais čia yra nusėti nemažai Sagados urvų ir uolų šlaitų.
