Norvegijoje, netoli Oslo, šiandien žaliuoja tūkstantis sodinukų, prie kurių pririšti raudoni kaspinėliai. Po šimto metų nuo šio projekto pradžios, 2114-aisiais, medžiai bus nukirsti ir iš jų pagamintas popierius, kurį naudos knygų leidybai.
Projekto autoriai kasmet kviečia prisidėti po vieną autorių, kurio kūrinys tiktai po šimtmečio bus pristatytas skaitytojams.
Pirmąja autore, pakviesta prisidėti prie projekto, prieš trejus metus tapo Margaret Atwood.
2016 metais prisidėjo anglų novelistas Davidas Mitchellas.
Šiais metais projekto dalyviu tapo Islandijos poetas Sjónas, pristatęs savo rankraštį, kurio jo amžininkai greičiausiai niekada taip ir neturės galimybės perskaityti.
„Vienas dalykas, su kuriuo autoriui tenka susitaikyti, – kad yra skaitytojai, kurių jis niekada nepažins.
Jie gali būti iš kito žemyno arba šiuo metu dar negimę. Tačiau keista žinoti, jog tavo teksto neperskaitys niekas, kol tu dar esi gyvas“, – sakė islandas.
Tačiau jis pripažino, kad suvokimas, jog niekada nesužinos, kaip skaitytojai įvertins jo kūrinį, „privertė pajusti stiprų ryšį su tekstu“.
„Aš turėjau pagalvoti apie daugybę dalykų: frazes, senų žodžių vartojimą. Rašyti islandų kalba buvo dar vienas iššūkis, juk nežinau, kas bus su šia kalba po 100 metų“, – tvirtino rašytojas.
Norvegijos „Ateities bibliotekos“ projektas yra tik viena iniciatyvų, kuriomis propaguojamas „lėtas gyvenimas“.
Šioje Skandinavijos šalyje sukurtas ne vienas projektas, kuriame veiksmas vyksta lėtai. Pavyzdžiui, galima pasižiūrėti 134 valandų trukmės kelionę po fjordus arba 24 valandas praleisti stebint per televiziją, kaip žvejojamos lašišos.
Norvegijoje taip pat sukurta saugykla, kurioje ateities kartoms nuo išnykimo saugomos įvairių augalų sėklos.
Naftos turtinga šalis gali sau leisti pagalvoti apie palikuonius ir jau dabar jais pasirūpinti. Tam įkurtas nepriklausomas fondas, kuriame kaupiamos lėšos, skirtos gerovės valstybės ateičiai finansuoti.
Mintis ateities kartoms sukurti ir biblioteką kilo škotų menininkei Katie Paterson.
Po jos susitikimo su Norvegijos nekilnojamojo turto plėtotojais, finansuojančiais kultūrinius projektus, idėja virto realybe.
„Šių dienų autoriai turės ką papasakoti apie mūsų laikus.
Manau, kad žmonėms bus labai įdomu perskaityti rankraščius po 100 metų. Jiems tai bus tarsi kelionė į praeitį. Kas žino, kaip tuo metu atrodys mūsų civilizacija“, – sakė K.Paterson.
Kalbėdama apie savo projektą, ji neabejojo, kad praėjus šimtmečiui žmonės vis dar skaitys spausdintas knygas.
„Man atrodo, Umberto Eco yra sakęs, jog knyga yra tai, ko negali patobulinti. Tai kaip ratas – nėra galimybių jo tobulinti“, – teigė K.Paterson.
Po šimtmečio planuojama iš viso išspausdinti 1000 knygų, kurios kiekviena turės sertifikatą. Po truputį jos bus parduodamos už maždaug 900 eurų.
Iki tol visų rašytojų rankraščiai bus kruopščiai saugomi specialiai tam įkurtame kambaryje, kuris atsiras 2020 metais Oslo viešojoje bibliotekoje. („The Local“, LR)
