Andų regione gyvenanti Julia spalio mėnesį švęs 118-ąjį gimtadienį. Per savo gyvenimą ji matė dvi revoliucijas gimtojoje Bolivijoje, du pasaulinius karus, o jos gimtasis Sakabos kaimelis moters akyse virto 175 tūkst. gyventojų turinčiu didmiesčiu.
Tapatybės kortelėje įrašyta gimimo data žymi, kad ji vyriausia ne tik Bolivijoje, bet ir visame pasaulyje. Mat vyriausiu iki tol laikytas žmogus – 117 metų japonė Nabi Tajima – šįmet mirė.
Tiesa, nei ji, nei jos giminaičiai niekada nesikreipė į Guinnesso rekordų knygos sudarytojus, kad būtų užfiksuotas jos įspūdingas amžius. Tačiau neatrodo, kad jai rūpėtų tapti rekordininke, – ji net nežino, kas tai per knyga.
Šiomis dienomis bolivė džiaugiasi savo šunų, kačių ir gaidžio draugija. Ji – šviesaus proto, kupina gyvybės, o visiems, kurie ją aplanko, moteris pasisiūlo padainuoti liaudies dainų ir pagroti čaranga.
Moline asla grįstame namuke ji gyvena su tolimos eilės dukterėčia, kuriai 65-eri.
Moteris niekada nebuvo ištekėjusi, savo vaikų neturi.
„Jei būtumėte anksčiau pranešę, kad atvažiuosite, būčiau prisiminusi visas dainas, kurias mokėjau“, – žurnalistams šypsojosi bolivė ir pirštu pakabino torto glajaus – prisipažino, jog turi didžiulę silpnybę saldumynams.
„Ji visuomet buvo aktyvi, malonaus būdo ir linksma“, – apie tetą pasakojo Agustina Berma.
Sakabos merija Julios namuose įrengė dušą ir tualetą su rankenomis ant sienų, kad moteris galėtų pasilaikyti. Taip pat pasirūpino, kad iš jos namo į gatvę vestų grįstas takelis, – juo ji eina pasiramsčiuodama lazdele.
Prieš kelerius metus ji parkrito ir susižalojo nugarą. Gydytojai sakė, kad ji nebevaikščios, bet Julia įrodė, kad jie neteisūs.
Dažnai ji atsisėda gatvėje ir stebi praeivius, glosto savo augintinius. Ji prastai girdi, bet puikiai gaudosi aplinkoje. O kai jos maža kalytė Blanquita iššoka į gatvę, ji kas kartą ją pabara.
J.F.Colque vaikystėje ganydavo lamas ir avis, o paauglystėje persikėlė į Andų slėnį – ėmė auginti ir pardavinėti vaisius bei daržoves.
Užaugintos gėrybės tapo ne tik duonos pelnymo šaltiniu, bet ir pagrindiniu Julios maisto šaltiniu. Tiesa, moteris prisipažįsta kartais pasimėgaujanti dosniu gabalu torto ir gazuotais vaisvandeniais.
Anksčiau gimimo liudijimai Bolivijoje nebūdavo išduodami – tokia praktika pradėta tik 1940 metais. Gimimai būdavo registruojami tiktai kunigų Romos katalikų bažnyčios knygose.
Tačiau J.F.Colque nacionalinė tapatybės kortelė išduota valstybės.
Jos ilgaamžiškumas Bolivijoje yra išskirtinis, mat šioje šalyje – bene didžiausi visoje Pietų Amerikoje mirtingumo rodikliai.
