Šuniuko lojimą už 2 kilometrų nuo pelkyno esančio kito kaimelio gyventoja išgirdo tik po 3 parų, kai pakito vėjo kryptis. Nustebusi dėl neramaus šuns lojimo moteriškė paprašė kaimyno sūnaus nuvykti į pelkyną pasižvalgyti.
Ten pamatytas vaizdas jaunuolį šokiravo – J.Grzelakas laikėsi įsikibęs beržo šakos, o jo kūnas į liūną jau buvo įklimpęs iki pažastų. Blogiausia, jog vaikinas negalėjo padėti seneliui, nes Filipas piktai urzgė ir neleido arčiau prieiti.
Skubiai iškviesti gelbėtojai irgi turėjo griebtis įvairių gudrybių, jog šuniukui uždėtų apynasrį, ir po to imtų iš liūno vaduoti pensininką. Kad šį ištrauktų iš pelkyno, gelbėjimo juostą vienu metu privalėjo traukti net aštuoni vyriškiai.
Pastarieji netrukus privalėjo iš pelkyno traukti ir greitosios pagalbos automobilį, nes jo vairuotojas neįvertino gręsiančio pavojaus ir drąsiai įvažiavo į mišką. J.Grzelako žmona Barbara žiniasklaidai pareiškė, jog po anksčiau laikyto dobermanų veislės šuns mirties vyras ilgai nenorėjo įsigyti jokio kito.
Filipą vyras esą pamilo iš pirmo žvilgsnio kai sūnus jį po ilgų įkalbinėjimų nuvežė į šunų prieglaudą. Vyrą sugraudino prižiūrėtojų pasakojimai, kad Filipu ankstesni šeimininkai atsikratė šuniuką išmesdami iš pravažiuojančio automobilio, todėl šis buvo rastas rimtai sužalotas.
Kadangi išgijęs Filipas paniškai bijojo automobilių, J.Grzelakas įsigytą šuniuką namo kelis kilometrus parsinešė laikydamas ant rankų. Dėkingas Filipas nuo to laiko nė per žingsnį nesitraukė nuo naujo šeimininko.
Šuniuko ištikimybė buvo tokia didelė, kad J.Grzelakui susirgus Alzheimeriu, žmona nebijodavo vyro išleisti pasivaikščioti ar į parduotuvę, nes žinojo, kad už pavadėlio vedamas Filipas parodys kelią namo. Kas dėjosi visas tris lemtingas dienas, pensininkas tiksliai nepamena, tačiau artimieji žino, jog už J.Grzelako atradimą ir išgelbėjimą reikia dėkoti Filipui.
Tai ne pirmas kartas, kai miške pasiklydusių lenkų gyvybę išgelbėja kartu esantis šuo. Prieš pusantrų metų Priekarpatės regiono Izdebkų kaime pradingo dvylikametis lengvą protinį neįgalumą turintis Danielius.
Berniuko ieškojo net tūkstantis gelbėtojų, tam buvo pasitelkti net keli sraigtasparniai, tačiau tankioje kalnuotoje ir miškingoje vietoje vaiko ilgai nepavyko rasti. Basas ir lengvai apsirengęs berniukas žvarbias dvi naktis išgyveno apsikabinęs ištikimą kiemsargiuką, kurio lojimas ir padėjo vaiką rasti.
Prieš devynis metus visa šalis sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip gelbėtojai ieško į mišką netoli Sulejovo nuklydusio trejų su puse metų Davido. Berniuką po šešiolikos valandų rasti padėjo tai, jog kartu buvęs šunelis parbėgo namo ir atvedė gelbėtojus pas vaiką.
