Nuo streso išvadavo kupranugariai: vyras metė viską ir pasirinko klajoklio gyvenimą

Somalio poetas Quadhanas Duale rašė: „Alacho valia kančia visada lydės tą, kuris neturės kupranugarių.“

M.Isaaqui išsivaduoti iš kančios padėjo 78 kupranugariai.

Priešingai negu įprasta, vyras pabėgo nuo didmiesčio streso Vakarų pasaulyje, kad taptų kupranugarių ganytoju sausros kepinamose krūmokšnių stepėse Rytų Afrikoje, Somalilande. Tai nepriklausoma pasiskelbusi šalis, oficialiai esanti Somalio sudėtyje.

Kelis dešimtmečius M.Isaaqas dirbo kompiuterių sistemų administratoriumi Otavoje.

Bet dabar jo kasdienybė labiau primena klajoklišką jo tėvo, senelio, prosenelio ir dar maždaug 15 praeities kartų gyvenimą.

Ir tikrai M.Isaaqas tai daro ne dėl pinigų. Pardavęs kupranugarių pieną per dieną jis uždirba vidutiniškai apie 150 eurų, iš kurių jam reikia sumokėti padėjėjams, prekių išvežiotojui, taip pat padengti kitas išlaidas.

„Svarbiausia man – laimė“, – sakė M.Isaaqas.

 

Ieškodami saugaus gyvenimo ir politinio stabilumo, bėgdami nuo karo ir bado iš Somalio ir Somalilando į JAV, Kanadą ir Europą per 35 metus pasitraukė apie 2 mln. žmonių.

Daugybė parvežė į gimtinę savo uždarbį iš Mineapolio, Londono, Toronto ir kitų somaliečių gyvenamų Vakarų miestų, kad pastatytų viešbučius, atidarytų parduotuves, kai kurie nutarė dirbti valstybinėse įstaigose, bet retas grįžo prie šaknų – į kaimenę kaip M.Isaaqas.

„Klajokliškas gyvenimas nėra lengvas, bet tai mūsų paveldas“, – sakė jis.

Jam 53 metai, bet vyras atrodo gerokai jaunesnis nei kiti kupranugarių ganytojai, visą gyvenimą praleidę stepėse. Jis rūpinasi, kad nenudegtų saulėje, ir somaliečiai jam prilipdė pravardę Mawlidas, kas reiškia „kūdikio veidas“.

M.Isaaqas gyvulius gano vilkėdamas „Ralph Lauren“ polo marškinėlius ir avėdamas „New Balance“ sportinius batelius, užsideda saulės akinius, o jeigu prireikia – skaitymo akinius.

Kai 1988 m. tuomečio Somalio diktatoriaus Mohamedo Siado Barre pajėgos subombardavo Somalilando sostinę Hargeisą ir paliko tiktai griuvėsius, M.Isaaqui buvo 19 metų.

Jo tėvai nebegalėjo juo rūpintis, todėl vaikinas pėsčiomis nuėjo iki Etiopijos.

Vėliau jam pavyko pasiekti Kanadą ir gauti pabėgėlio statusą. Galiausiai jis gavo Kanados pilietybę, baigė studijas ir tapo kompiuterių sistemų administratoriumi. Tris dešimtmečius jis gyveno Otavoje, turėjo žmoną, su ja susilaukė trijų vaikų. Jautėsi dėkingas Kanadai, kad jį priėmė. Tačiau darbas biure vargino.

„Žmonės tampa mašinomis“, – įsitikinęs M.Isaaqas.

Sutriko vyro kraujotaka: sveikata pablogėdavo atšalus orams ir padidėjus drėgmei. Jis išgyveno sunkias skyrybas.

M.Isaaqo senelis gyveno visiškai klajokliškai, įsikurdamas vienoje vietoje tik tol, kol gyvuliams užtekdavo maisto, o tada susipakuodavo ir iškeliaudavo į geresnes ganyklas.

Nuo penkerių metų M.Isaaqas ganė kupranugarius kartu su savo tėvu.

Otavoje jis jautė tokio gyvenimo trauką ir buvo įsitikinęs, kad sausesnis klimatas ir kupranugarių pieno dieta pagerins sveikatą. 2020-aisiais vyras persikraustė į Somalilandą, čia vedė Zamzam Hassan, už kurios ranką jos šeimai sumokėjo 25 kupranugarius.

Savo jaunajai žmonai M.Isaaqas siūlė gyventi Faraveino regione – pustuštėse stepėse prie Etiopijos sienos, kur auga vien krūmai, alijošiai ir javai.

„Vakarų pasaulyje vieną dieną gali būti turtingas, o kitą tapti vargšu ir susirgti. Norėjau persikelti į gamtą ir laikyti kupranugarius“, – pasakojo M.Isaaqas.

Bet 39 metų nuotakai tai netiko. Ji užaugo Somalio sostinėje Mogadiše, o Hargeisoje baigė verslo magistro studijas. Moteris dirbo vienoje Norvegijos humanitarinių agentūrų ir negalėjo įsivaizduoti savęs, gyvenančios kaime su keliolika gofruoto metalo lūšnų be tualetų, stovyklaujant su bandomis kupranugarių.

Tačiau ji matė, kaip jos naujasis vyras troško tokio gyvenimo.

„Norėjau pajausti, kas jam taip patinka, nes vaikystėje to nebuvau patyrusi“, – sakė Z.Hassan.

Žmona pateikė kitokį pasiūlymą: gal geriau galima nusipirkti keliasdešimt kupranugarių ir laikyti juos Hargeisos užmiestyje, kur ji turėjo įsigijusi žemės. Taip M.Isaaqas galėtų gauti kiek tik nori kupranugarių pieno ir leisti laiką gamtoje su savo gyvuliais kiek širdis geidžia.

„Galime turėti ir namą, ir kupranugarių“, – sakė moteris.

M.Isaaqas nedaug išmanė apie kupranugarius. Kartu su žmona pradėjo apie tai skaityti knygas, pavyzdžiui, 1986 metais išleistą Axmedo Cali Abokoro „Kupranugarių literatūrą“ ir Farah bei Fischerio „Kupranugarių pienas ir mėsa: produktų perdirbimo vadovėlis“, pasižiūrėjo Jungtiniuose Arabų Emyratuose sukurtą dokumentinį filmą „Kupranugariškas“.

Suaugęs kupranugaris gali kainuoti nuo 1000 iki 2000 eurų.

M.Isaaqas nusipirko didžiulių kupranugarių Somalio mieste Baidoa.

Kai kuriuos Somalio regionus kontroliuoja islamo džihadistų organizacijos „Al Qaeda“ padalinys „Al Shabaab“, ir kupranugarių brokeris turėjo sumokėti jų patikėtiniams apie 300 eurų „mokesčių“, kad galėtų atsigabenti 26 gyvulius į Somalilandą.

Ši teritorija yra gerokai stabilesnė nei Somalis.

Dabar šeima turi 71 kupranugarį Hargeisos ūkyje ir dar 7 pas pusbrolį Mokhtarą Isaaqą Faraveino regione.

Kelias dienas per mėnesį Mohamedas praleidžia ganydamas kartu su Mokhtaru: jie miega ant žemės savadarbėse pašiūrėse, sukaltose iš aštrių šakalių, saugančių nuo hienų ir šakalų.

Pusbroliai užaugo Faraveine, nes čia ganydavo gyvulius Mohamedo tėvas ir senelis, tačiau jų keliai vėliau išsiskyrė.

53 metų Mokhtaras niekada nemanė, jog yra pakankamai protingas, kad bandytų laimę Vakaruose kaip Mohamedas. Be to, jis netgi negali įsivaizduoti geresnio gyvenimo nei dabar: savo 30 kupranugarių kaimenę jis gano tarp dviejų kaimų, o kartais užklysta ir į Etiopiją.

„Man nekeista, kai žmonės sugrįžta namo, – sakė Mokhtaras, po rožiniu pipirmedžiu siurbčiodamas saldžią arbatą su kupranugarių pienu. – Keista, kai žmonės išvyksta.“

Mohamedą nervina, kad pusbrolis neturi ambicijų, ir jo įprotis švaistyti popietes ir uždarbį kato lapams – priklausomybę sukeliančiam stimuliantui, kuris labai populiarus visame Somalio pusiasalyje.

„Tai blogas įprotis“, – abejingai atsakė Mokhtaras.

Mohamedui patinka gyvenimo su kaimene ritmas – vaikščioti vienumoje akmenų ir smėlio reljefu, valgyti virtą ožkieną ir ryžius, miegoti po žvaigždėmis.

Jei sutinka piemenį su 50 kupranugarių iš Etiopijos, kur seniai nelijo ir trūksta pašaro, Mohamedas greitai išsiaiškina, kad prieš penkias kartas jie buvo giminės.

Jis gali atsekti ryšius net iki 21-os protėvių kartos. Kaip sako pats, somaliečiai mėgsta žinoti, su kuo susideda: „Jeigu jie nežino savo genties medžio, tai kas jie tada?“

Jo senelis kupranugarius girdė Dabulako upėje, toje pačioje vietoje, į kurią dabar savo gyvulius Mohamedas atveda kartu su Mokhtaru.

„Iš visų, išvykusių į užsienį, tu esi vienintelis čia sugrįžęs“, – jam sakė Dabulako kaimo galva Ahmedas Ibrahimas.

Hargeisoje kas rytą ir kas vakarą Mohamedo pagalbininkai melžia kupranugarių pateles stovėdami ant vienos kojos, o ant kitos balansuodami skysčių nepraleidžiančias pieno pintines.

Kaimenė per dieną duoda 60 litrų pieno, kurį jis perleidžia pakelės pardavėjams ir viešbučio restoranui po 2,5 euro už litrą.

Kupranugarių ganymas kelia visiškai kitokį stresą nei kompiuterių virusai ir tinklo naudotojų problemos, su kuriomis M.Isaaqas susidurdavo savo darbe Kanadoje. Praėjusį mėnesį vienas padėjėjų apkaltino kitą, kad tas esą grobstė pieną. Iš tiesų taip jis tikėjosi, kad kolega bus atleistas, o darbą gaus giminaitis. Kilo muštynės.

Kitą kartą keturi kupranugariai pabėgo ir blaškėsi dešimt dienų, kai jų prižiūrėtojas paliko gyvulius, kad nusipirktų kato lapų.

Nepaisant viso to, Mohamedas laimingas, kad grįžo namo.

„Man palengvėjo, – apie savo naują gyvenimą sakė somalietis. – Toks jausmas, tarsi sirgau, o dabar išgėriau vaistų.“