Vienos svarbiausių Italijos įstaigų – barai – patiria krizę nuo Milano šiaurėje iki Palermo pietuose. Dabar pagalba ateina iš šalies, kur pirmenybė teikiama arbatai.

Italijos miesto Prato bare „Gori“ yra plikytų pyragaičių su grietinėle, fokačijų su kumpiu.

Jau zirziant kavos aparatui Grazia Ting Deng svarsto, ką suvalgyti. Galiausiai apsisprendžia dėl tuno sumuštinio, kurį užsako kinų kalba.

Baras – tradicinė italų įstaiga, pusryčiams siūlanti kavą ir pyragaičius, greitus pietus, vakare – aperityvą.

[[ge:lrytas:lrytas:36375296]]

Italijos miestuose, miesteliuose, kaimuose įsikūrę barai – socialinės susitikimo vietos, kurios formuoja vietos tapatybę.

Tačiau šiuo metu vienam iš dešimties tokių barų jau vadovauja žmonės, kurie gimė užsienyje. Didžioji jų dalis kilę iš Kinijos.

Iš pradžių nepatikėjo

Kavos šalyje Italijoje espresą jau ruošia tradicinės arbatos gerbėjai kinai. Kodėl?

[[ge:lrytas:lrytas:36277553]][[ge:lrytas:lrytas:36081204]][[ge:lrytas:lrytas:36374913]]

To niekas negali paaiškinti geriau nei 41 metų G.T.Deng.

Antropologė ir italų kalbos specialistė iš Rytų Kinijos Dziangsu provincijos ilgiau nei dešimtmetį tyrinėja Italijoje kinų valdomus barus.

Pernai Prinstono universitetas (JAV) išleido G.T.Deng knygą „Kiniška espreso kava: diskusijos apie rasę ir svetingą erdvę šiuolaikinėje Italijoje“.

Daugiau nei 200 puslapių autorė aprašo kinų valdomų Italijos barų, pavadintų „jiuba“, raidą. Pradedant nuo pirmųjų, perimtų iš italų, iki jų išplitimo beveik visoje šalyje po 2008 metų ekonominės krizės.

Kiniški barai išsibarstę ne tiktai po didelių kinų bendruomenių miestus, pavyzdžiui, Pratą arba Milaną, bet ir Veneto ar Emilijos-Romanijos regionų kaimuose.

„Kai man pasakodavo, kad Italijoje kinai pradėjo perimti barus, iš pradžių tuo negalėjau patikėti“, – prisiminė G.T.Deng.

Anuomet ji buvo vieno Honkongo universitetų doktorantė.

G.T.Deng ieškojo temos apie kinų diasporą Italijoje, kuri čia šiuo metu yra viena didžiausių – daugiau negu 300 tūkstančių žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:36378315]]

„Paprašiau draugo, kuris gyveno Bolonijoje.

Jis, vaikščiodamas po miesto centrą, atrado daugiau nei 20 kinų barų“, – sakė G.T.Deng. Ir tai tapo jos doktorantūros tema.

Dėl savo tyrinėjimo moteris persikėlė gyventi į Italiją ir daugelį mėnesių dirbo viename kino valdomame bare Bolonijoje.

„Man prireikė 10 dienų pirmai tinkamai kapučino kavai pagaminti“, – tvirtino G.T.Deng.

Sunkiausia dalis buvo suplakti pieno putą. Ji turi atrodyti tokia tiršta kaip grietinė, lygi ir vienoda.

Pirmiausia ji mokėsi kapučiną papuošti širdele iš pieno putos.

„Toks papuošimas labiau tikėtinas kinų nei italų baruose. Kinai labiau vertina kavos estetiką“, – teigė G.T.Deng.

Išsilaikyti nėra lengva

Italijoje barai dažniausiai yra šeimos įmonės. Senajai kartai išėjus į pensiją barai dažnai atitenka vaikams.

Taip buvo ilgą laiką. Tačiau dabar verslas tampa vis mažiau pelningas.

Barai atveria duris anksti rytą, kartais jau 5 valandą, kai kurie uždaromi tiktai vėlų vakarą. Šeimininkai dirba ilgai, bet gauna mažas pajamas.

Puodelis espreso kavos dažnai kainuoja tiktai 1 eurą 20 centų, o už vieną uždirbama tik keletas centų.

[[ge:lrytas:lrytas:36378314]]

Dažnai barai išsilaiko parduodami alkoholį, cigaretes ar kitokiais būdais. Jeigu nepavyksta – užsidaro.

Italijos viešojo maitinimo įmonių federacijos FIPE duomenimis, šalyje šiuo metu yra apie 132 tūkstančius barų. Tai daug, tačiau jų mažėja.

2023 m. veikė apie 15 tūkstančių barų mažiau nei 2012-aisiais. Tik pusė naujai atidarytų išgyvena pirmuosius penkerius metus.

Kodėl, nepaisant to, į šią verslo sritį plūstelėjo kinai?

Savo tėvynainius G.T.Deng lygina su Pietų Italijos gyventojais, kurie po Antrojo pasaulinio karo masiškai kėlėsi į šalies šiaurę. Dauguma dirbo fabrikuose, o tie, kurie norėjo dirbti savarankiškai, atidarė barus.

Šios veiklos dažniausiai imdavosi daugiavaikės šeimos. Anot G.T.Deng, barai niekada nebuvo ypač pelningi – toks verslas dažnai apsimoka tik dirbant visiems šeimos nariams.

„Dabar jau kinai daro tą patį“, – sakė G.T.Deng.

Nori pakeisti požiūrį

Kiekvienas socialinis sluoksnis turi savo barus. Kinai pirmenybę teikia darbininkams ir senjorams: taip užsitikrinama daugiausia nuolatinių klientų ir pastovios pajamos.

Senjorai apskritai beveik visą dieną praleidžia vadinamuosiuose „jiuba“.

Čia kinų patiekalai siūlomi retai, dažniausiai kopijuojamas italų valgiaraštis.

Atlikdama tyrimą G.T.Deng aptiko straipsnių, kuriuose baiminamasi, kad dėl kinų valdomų restoranų gali būti prarasta italų tapatybė.

[[ge:lrytas:lrytas:36378314]]

Italijoje paplitusi nuostata, kad už kinų valdomų barų slypi mafijos ir pinigų plovimo tinklai.

Iš tikrųjų Italijoje yra nusikalstamų kinų organizacijų, bet jų ryšio su kinų valdomais barais įrodymų G.T.Deng nerado.

Būtent dėl neigiamo vietinių požiūrio kinų barų savininkai mano, kad privalo pasiūlyti daugiau nei jų kolegos italai.

„Jie sako, jog mes nemokame pagaminti geros kavos, todėl sunkiai dirbame, kad ją padarytume tobulą. Savo klientus sutinkame su šypsena, siūlome gerą aptarnavimą“, – G.T.Deng citavo vieno kinų baro savininko žodžius.

„Gori“ bare nejaučiama jokio skirtumo nuo originalo.

Už stiklinio prekystalio padėti net „Pesche di Prato“ – į persikus panašūs vietiniai saldūs rožinės spalvos likeryje pamirkyti pyragaičiai.

Beveik visi baro lankytojai – italai. Vyresnio amžiaus ponas prie savo staliuko skaito vietos laikraštį. Kitas išeinantis vyras atsisveikina su „Gori“ savininke – ši kinė, kaip ir daugelis Prato mieste gyvenančių jos tautiečių, prie savo vardo pridėjo ir itališką, taip pat paliko dešimtmečių senumo baro pavadinimą.

„Iš pradžių tuo negalėjau patikėti“: vienoje iš tradicinių Italijos įstaigų – galvą pasukti verčiantis netikėtumas