JAV Federalinio kalėjimų biuro pareigūnai ėmėsi vykdyti prezidento Donaldo Trumpo užmojį – nuo 1963 m. uždarytą ir muziejumi paverstą legendinį Alkatrazą vėl padaryti pavojingiausių Amerikos nusikaltėlių kalinimo vieta.

„Atstatykime ir atidarykime Alkatrazą! Per ilgai Amerika kentėjo nuo žiaurių, smurtaujančių ir nuolat nusikalstančių asmenų – visuomenės padugnių.

Kai buvome rimtesnė tauta, praeityje nedvejodavome uždaryti pavojingiausius nusikaltėlius ir laikyti juos toli nuo visų, kam jie galėtų pakenkti.

Taip ir turi būti. Mes nebetoleruosime šių nuolatinių pažeidėjų, kurie sėja purvą, kraują ir chaosą mūsų gatvėse, – šiemet gegužę pareiškė D.Trumpas. – Todėl šiandien duodu nurodymą iš naujo atidaryti reikšmingai išplėstą ir atstatytą Alkatrazą, kad jame būtų kalinami patys negailestingiausi Amerikos nusikaltėliai.“

[[ge:lrytas:lrytas:37704656]]

Nors toks JAV prezidento sumanymas galėjo atrodyti kaip dar vienas politinis triukas, pareigūnai ėmėsi veikti.

„Šiuo metu saloje dirbančios mūsų inžinierių komandos atlieka vertinimus.

Esu labai entuziastingai nusiteikęs dėl šios galimybės ir visų jos teikiamų perspektyvų“, – sakė Federalinio kalėjimų biuro vadovas Williamas Marshallas.

Tai irgi ne tušti žodžiai: per pastaruosius mėnesius JAV jau atgaivintos penkios anksčiau uždarytos įkalinimo įstaigos.

[[ge:lrytas:lrytas:38258115]][[ge:lrytas:lrytas:38271674]][[ge:lrytas:lrytas:37704583]]

Sala – tarsi tvirtovė

Nedidelė Alkatrazo sala, praminta Uola, yra Kalifornijos valstijoje, įlankoje, maždaug 2 kilometrai nuo San Fransisko.

Iš pradžių Alkatrazas buvo karinio jūrų laivyno gynybinis fortas, saugojęs prieigą į San Fransisko įlanką.

Per JAV pilietinį karą dėl salos nuošalumo, stačių uolų ir stiprių šaltų srovių čia buvo laikomi konfederatų armijos belaisviai.

Federalinis kalėjimas čia buvo atidarytas 1934-aisiais ir veikė iki 1963-iųjų, kai tuometis JAV generalinis prokuroras Robertas F.Kennedy nurodė jį uždaryti dėl didelių išlaikymo sąnaudų, ribotos erdvės ir pasikartojančių bandymų pabėgti.

Oficialiai užfiksuoti 14 mėginimų pasprukti iš Alkatrazo, kuriuose dalyvavo 36 kaliniai. 23 buvo sučiupti, 6 nušauti, 2 nuskendo, 5 dingo – jų likimas nežinomas, tačiau visi laikomi tikėtinai žuvusiais, nors teoriškai galėjo atsidurti laisvėje.

Alkatrazo, kaip nepralaužiamos tvirtovės, iliuzija sugriuvo ankstyvą 1962 metų birželio 12-osios rytą, kai paaiškėjo, kad trys kaliniai – 35 metų Frankas Morrisas bei broliai 32 metų Clarence’as ir 31 metų Johnas Anglinai – padarė tai, kas atrodė neįmanoma: pabėgo pasinaudoję apie pusmetį planuota gudria taktika.

Netgi praėjus daugiau kaip šešiems dešimtmečiams lieka neatsakyta, ar bėgliai galėjo ištverti atšiaurias sąlygas, vandenyno šaltį ir atsidurti laisvėje.

Kruopštus pasirengimas

Vienas iš trijulės – F.Morrisas – būdamas 11 metų tapo našlaičiu, o sulaukęs 13-os jau buvo nuteistas už pirmą nusikaltimą.

Jis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido įvairiose įkalinimo įstaigose, buvo teistas už įvairiausius nusikaltimus – nuo narkotikų laikymo iki ginkluoto plėšimo.

Alkatraze jis atsidūrė 1960-ųjų sausį, kai buvo sugautas po pabėgimo iš Luizianos valstijos kalėjimo, kur atliko 10 metų bausmę dėl banko apiplėšimo.

[[ge:lrytas:lrytas:38274644]]

Gretimose kamerose kalėjo irgi už ginkluotą banko apiplėšimą 35 metams nelaisvės nuteisti broliai Johnas ir Clarence’as Anglinai, į Alkatrazą perkelti 1960 m. po mėginimo sprukti iš Atlantos kalėjimo. Taip pat užkietėjęs automobilių vagis 43 metų Allenas Westas, kuris Alkatraze atsidūrė 1957 m., kai pabandė bėgti iš kalėjimo Floridoje.

Visi keturi buvo pažįstami iš ankstesnių įkalinimų Floridoje ir Džordžijoje. Vadovaujami protingu ir patyrusiu nusikaltėliu laikyto F.Morriso vyrai, per grotas bendraudami naktimis, ėmėsi įgyvendinti pabėgimo planą.

Šešis mėnesius jie platino ventiliacijos angas po savo praustuvėmis naudodami kalėjimo teritorijoje rastus panaudotus pjūklų ašmenis, iš valgyklos nugvelbtus metalinius šaukštus bei elektrinį grąžtą, pagamintą panaudojus dulkių siurblio variklį.

Kad paslėptų skyles kameros sienoje, vyrai iš kalėjimo bibliotekos žurnalų pagamino netikras papjė mašė groteles. Angų didinimo triukšmą maskuodavo F.Morrisas grodamas akordeonu – muzikinės valandos Alkatraze buvo viena retų pramogų formų siekiant mažinti įtampą ir agresiją: kaliniai nustatytu laiku galėjo groti muzikos instrumentais ar klausytis muzikos per radiją.

Išskaptavę betoninėje sienoje pakankamo dydžio skylę nusikaltėliai pateko į neprižiūrimą techninį koridorių tiesiai už jų kamerų eilės, iš ten užlipo į tuščią viršutinį bloko aukštą ir įsirengė čia slaptas dirbtuves.

Panaudoję daugiau nei pusšimtį pavogtų lietpalčių jie pasigamino gelbėjimosi liemenes – pagal modelį, kurį F.Morrisas rado 1962 metų kovo mėnesio žurnalo „Populiarioji mechanika“ straipsnyje „Tavo gelbėjimosi liemenė – kaip ji elgsis, kai tau jos prireiks?“.

Kaliniai taip pat sukonstravo 1,8x4,3 metro dydžio pripučiamąjį plaustą.

Jo siūlės buvo kruopščiai susiūtos rankomis ir susandarintos iš kalėjimo dirbtuvių gautu skystu plastiku, jį išlydžius karščiu iš netoliese buvusių garo vamzdžių. Irklus jie pasigamino iš faneros ir varžtų.

Galiausiai sąmokslininkai užlipo ventiliacijos šachta ant stogo ir išėmė kniedes, laikiusias didelį ventiliatorių.

Kadangi sargybiniai periodiškai atlikdavo naktinius patikrinimus, o bėgliams reikėjo vykdyti savo planą, jie sugalvojo, kaip apgauti prižiūrėtojus.

Vyrai iš muilo, dantų pastos ir popieriaus sukūrė savo galvų papjė mašė versijas.

Kad atrodytų tikroviškiau, jie naudojo tikrus plaukus, surinktus nuo kalėjimo kirpyklos grindų, ir vogtomis dailės priemonėmis nudažė manekenus kūno spalvos atspalviais.

[[ge:lrytas:lrytas:38250105]]

Po antklodėmis prikišus drabužių bei rankšluosčių gniužulų žiūrint į papjė mašė galvas atrodė, kad kaliniai miega.

Rado tik kelis daiktus

Galiausiai 1962 metų birželio 11-osios naktį bėgliai buvo pasirengę įgyvendinti savo išradingą planą. Vėl palikę lovose manekenų galvas sargybiniams suklaidinti F.Morrisas ir broliai Anglinai iššliaužė pro skyles kamerų sienose.

Ketvirtam pabėgimo bendrininkui A.Westui nepasisekė: cementas, kurį jis naudojo aplink ventiliacijos angą trupančiam betonui sutvirtinti, sukietėjo, dėl to anga pernelyg susiaurėjo, o grotelės įstrigo.

Kol jis platino skylę, kiti jo nelaukė. Tada A.Westas grįžo į savo kamerą ir atsigulė miegoti.

O F.Morrisas ir broliai Anglinai ventiliacijos šachta užlipo ant stogo, paskui nešini savo įranga iš 15 metrų aukščio nusileido virtuvės vėdinimo vamzdžiu, tada perkopė dvi apie 4 metrų aukščio spygliuotos vielos perimetro tvoras.

Šiaurės rytinėje pakrantėje, netoli elektrinės, vadinamojoje aklojoje zonoje, kurios neapšviesdavo prožektoriai ir neapimdavo stebėjimas iš sargybos bokštų, jie pripūtė plaustą naudodami iš kito kalinio pavogtą ir oro pompa paverstą armonikų šeimos muzikinį instrumentą koncertiną.

Kažkuriuo metu po 22 val. bėgliai nuleido plaustą į vandenį ir išplaukė link savo tikslo – Angelų salos, esančios maždaug už 3,5 kilometro.

Aliarmas kalėjime nuaidėjo tik ryte, kai sargybiniai lovose aptiko manekenus.

Alkatrazo saloje taip pat gyveno kalėjimo darbuotojų šeimos. JAV rašytojos Jolene Babyak tėvas tuo metu buvo prižiūrėtojas – jis ir įjungė pavojaus signalą.

„Kai aš pabudau, sirena vis dar kaukė. Ji buvo labai verianti, garsi, siaubinga, – vėliau pasakojo J.Babyak. – Buvau sukrėsta. Pirmoji mano mintis – tai negali būti bandymas pabėgti. Bet taip ir nutiko.“

Kalėjime pulta intensyviai tikrinti visus pastatus, įskaitant pareigūnų gyvenamąsias patalpas.

[[ge:lrytas:lrytas:38274643]]

Paskui šimtai pareigūnų kelias dienas intensyviai naršė apylinkes.

Birželio 14-ąją Pakrančių apsaugos tarnyba rado vieną kalinių irklą. Tą pačią dieną aptiktas guma užklijuotas brolių Anglinų asmeninių daiktų paketas.

Po 7 dienų netoli Auksinių Vartų tilto buvo išplauti plausto likučiai, o kitą dieną aptikta viena savadarbė gelbėjimosi liemenė.

Bet trijų bėglių daugiau niekas niekada nematė.

Užminė kelias mįsles

Valdžios institucijos padarė išvadą, kad bandydami išplaukti iš salos F.Morrisas ir broliai Anglinai turėjo žūti klastinguose vandenyse. Taip tikrai manė Richardas Willardas, vadovavęs kalėjimui jo uždarymo laikotarpiu.

„Kiek mums žinoma, šiandien nėra nė vieno, kuris vaikščiotų gatvėmis ir girtųsi pabėgęs iš Alkatrazo, – stovėdamas saloje kalbėjo pareigūnas. – Kodėl esu toks tikras? Girdite vėją, ar ne? Ir matote vandenį? Ar manote, kad sugebėtumėte tai padaryti?“

Nors įlankoje nebuvo rasta dingusių kalinių kūnų, 1979-aisiais jie oficialiai paskelbti mirusiais. Bet gandai dėl tikrojo trijulės likimo niekada nesiliovė: jau tais pačiais metais pasirodė filmas „Pabėgimas iš Alkatrazo“, kuriame F.Morrisą įkūnijo aktorius Clintas Eastwoodas.

Buvęs teisėsaugos pareigūnas Mike’as Dyke’as teigė, kad pabėgimo naktį Marino apygardoje netoli San Fransisko trys vyrai pavogė automobilį ir važiuodami dideliu greičiu vėliau vos nenulėkė nuo kelio.

2018 metais San Fransisko policija atskleidė, kad prieš penkerius metus gavo paslaptingą laišką iš asmens, prisistačiusio J.Anglinu.

Jis rašė: „1962 metų birželį aš pabėgau iš Alkatrazo. Taip, mes visi tą naktį išsigelbėjome, tačiau tik per plauką!“

Vyras tvirtino, kad bėgliai gyveno slapta: neva F.Morrisas mirė 2005-ųjų spalį, o C.Anglinas – 2008 metais.

Laiško autorius teigė, kad dabar norėtų derėtis dėl pasidavimo mainais į vėžio gydymą: „Jeigu per televiziją paskelbsite, kad man bus pažadėta sėsti į kalėjimą ne ilgiau kaip metams ir gauti medicininę pagalbą, parašysiu, kur tiksliai esu.“

Federalinis tyrimų biuras vertino laišką, bet negalėjo garantuoti, ar jis autentiškas.

Brolių Anglinų sūnėnas Kenas Widneris buvo įsitikinęs, kad jo dėdės tąnakt liko gyvi. Jis su savo broliu Davidu davė daug interviu žiniasklaidai dalydamiesi, jų manymu, įrodymais, kad bėgliai saugiai išvyko iš Kalifornijos.

Vaikystėje K.Widneris, kurio motina Marie Anglin-Widner buvo Anglinų sesuo, buvo įpratęs girdėti pasakojimus apie dėdžių pabėgimą iš Alkatrazo: „Tai buvo mano gyvenimo dalis nuo tada, kai save prisimenu. Apie tai visada buvo kalbama per šeimos susitikimus.“

2022 metais JAV teisėsauga paskelbė atnaujintas nuotraukas, kaip trys dingę Alkatrazo kaliniai galėtų atrodyti dabar.

Kartu visuomenės prašyta bet kokios informacijos apie juos viliantis, kad pagaliau pavyks atskleisti paslaptį.

K.Widneris netikėjo, kad broliai Anglinai vis dar gyvi, – esą jie nežuvo per pabėgimą ir mirė gerokai vėliau.

Pasak Alkatrazo bėglių sūnėno, bet kokiu tolesniu tyrimu turėtų būti siekiama ne rasti juos gyvus, o išsiaiškinti, kur yra dingusiųjų kapai.

Kalėjo ir lietuvių kilmės gangsteris

Daugiausia laiko iš visų kalinių – 25 metus – Alkatraze praleido vienos pavojingiausių JAV istorijoje gaujų vedlys Alvinas Karpis (nuotr.), kurio tikrasis vardas – Albinas Karpavičius. Jis gimė 1907 m. Monrealyje (Kanada) lietuvių imigrantų Jono ir Onos Karpavičių šeimoje, vėliau persikėlusioje į Kanzaso valstiją.

Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje A.Karpis išgarsėjo kaip Barkerio-Karpio gaujos lyderis: nusikaltimų bendrininkas Fredas Barkeris visuomet pabrėždavo, kad grupuotei vadovavo lietuvis, nes buvo stulbinamai protingas ir turėjo puikią fotografinę atmintį.

Gauja plėšdavo bankus ir siuntų sunkvežimius, grobė žmones, nesibodėjo anapilin pasiųsti visų, kurie painiojosi jiems po kojomis. „Būdamas Alkatraze vis mėgindavau suskaičiuoti, kiek žmonių nužudžiau. Suskaičiavau, bet geriau nesakysiu“, – viename interviu kalbėjo A.Karpis.

Visuomenės priešu Nr.1 vadintam nusikaltėliui antrankius pats norėjo uždėti tuometis Federalinio tyrimų biuro vadovas Johnas Edgaras Hooveris. 1936 m. gegužės 1 d. A.Karpis buvo suimtas Naujajame Orleane, netrukus nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir nugabentas į Alkatrazą. Ten jis išbuvo iki 1962-ųjų – uždarant šį kalėjimą žudikas perkeltas į kalėjimą Maknilio saloje Vašingtono valstijoje. 1969 m. A.Karpis buvo paleistas lygtinai ir deportuotas į Kanadą, o vėliau apsigyveno Ispanijoje, kur 1979 m. mirė Toremolinoso mieste.

Parengta pagal „The Independent“, BBC, „Los Angeles Times“ inf.

Alkatrazo kalėjimo prisikėlimas budina trijų bėglių šešėlius: paspruko pasinaudoję itin gudria taktika