1998 m. iš Halo Anglijoje išvykęs britas Karlas Bushby pėsčiomis įveikė 58 tūkst. km per abi Amerikas, Aziją ir Europą. Pakeliui įsimylėjo, patyrė grasinimų ginklu, buvo deportuotas, vos nenuskendo ir vos netapo lokio grobiu.

Bet dabar, po 28 metų artėjant prie namų, K.Bushby laukia dar vienas išbandymas – išmokti gyventi pasibaigus kelionei, kuriai atidavė beveik pusę gyvenimo.

Praėjo savaitė nuo tada, kai jis perplaukė Lamanšą, išlipo į krantą Doveryje ir leidosi pėsčiomis namo į Halą – pirmąkart nuo išvykimo 1998-aisiais.

Jis tikisi pareiti lapkričio 1-ąją, tą pačią dieną, kurią prieš daugybę metų iškeliavo.

[[ge:lrytas:lrytas:44532553]]

Nors K.Bushby būdingas kariškas tikslumas, laikytis numatytų terminų jam sekasi prasčiau. Būdamas 29 metų vyras paliko kariuomenę ir išsiruošė pėsčiomis per pasaulį planuodamas namo grįžti po 12 metų.

Iš kur atsirado tiek daug papildomų metų? „Iš gyvenimo. Negali numatyti finansų krizių, pandemijų, draudimų išduoti vizas, karų ir visos biurokratijos, su kuria tenka susidurti. Kelionė užtruko 28 metus dėl taisyklių ir dėl to, kad mes nesutikome keisti maršruto“, – sako K.Bushby.

[[ge:lrytas:lrytas:44397840]][[ge:lrytas:lrytas:44301675]][[ge:lrytas:lrytas:44450454]][[ge:lrytas:lrytas:44478432]]

Ką reiškia „mes“? Jis nusišypso: „Aš ir „žvėris“.“ Taip jis pavadino kelionei pritaikytą vežimėlį, kuriuo gabeno būtiniausią išgyvenimo ir stovyklavimo įrangą, elektronikos prietaisus ir maistą. Pirmasis „žvėris“ tarnavo trejus metus, kol sulūžo ir turėjo būti išleistas į pensiją.

Nikaragvoje paties pasigamintas patobulintas antrasis „žvėris“ atlaikė 25 metus.

Žygyje gerino rekordus

Užuot bandęs apeiti Žemės rutulį – be transporto to padaryti neįmanoma, K.Bushby nusprendė pėsčiomis nužingsniuoti tiek toli, kiek tik pajėgs.

Kelionės pradžiai jis pasirinko piečiausią Pietų Amerikos žemyninės dalies miestą Punta Arenasą Čilėje, esantį ties 53-iąja pietų platumos lygiagrete.

Iš ten ketino per abi Amerikas, Aziją ir Europą sugrįžti į gimtąjį Halą, esantį ties 53-iąja šiaurės platumos lygiagrete – tarsi veidrodinį Punta Arenaso atspindį kitame pusrutulyje.

Britas laikėsi dviejų paprastų paties susikurtų taisyklių: negalima naudotis transportu norint pasistūmėti maršrutu pirmyn ir negalima grįžti į Halą, kol pareis ten pėsčiomis įvykdęs užduotį. Jei priverstinai ar savo noru tekdavo nukrypti nuo tikslo arba sustabdyti kelionę, transportu naudodavosi, bet vėliau žygį visuomet tęsdavo tiksliai nuo tos vietos, kurioje buvo sustojęs.

K.Bushby nužingsniavo apie 58 tūkstančius km. Pasiekęs namus jis taps pirmuoju žmogumi, nenutrūkstamu maršrutu pėsčiomis perėjusiu pasaulį ir aplankiusiu 29 valstybes. Jo žygis gerokai viršijo Žemės pusiaujo ilgį, kuris siekia 40 tūkst. km.

[[ge:lrytas:lrytas:44586885]]

Pakeliui vyras užfiksavo ir kitų rekordų: su bendrakeleiviais pirmasis šiais laikais pėsčiomis įveikė Beringo sąsiaurį iš Aliaskos į Rusiją ir pirmasis perplaukė Kaspijos jūrą iš Kazachstano į Azerbaidžaną. Daugeliui jis didvyris, kai kam – beatodairiškas nutrūktgalvis.

Apie save kalba kritiškai

Doverio užeigos „White Horse“ sienos išmargintos įrašais, per kiek laiko žmonės perplaukė Lamanšą.

K.Bushby sako, kad šie rezultatai tik parodo, koks jis mėgėjas, – 34 km sąsiaurį jis įveikė plaukdamas nugara, vandenyje praleido 20 valandų, išdalytų per tris dienas: „Štai ten vienas užrašęs, kad plaukė 10 valandų – du kartus greičiau už mane. Tikri plaukikai turi glaudes, kepuraitę ir akinius. Aš – hidrokostiumą, plaukmenis, plaštakų menteles, plūdrumo liemenę, kaklo plūdurą. Iš pagarbos tikriems plaukikams to, ką darau, nevadinu plaukimu. Sakau, kad plūduriuodamas iriuosi.“

Jis atrodo sveikas ir tvirtas, kaip žmogus, reguliariai išeinantis pasivaikščioti. Veidas nugairintas saulės ir vėjo, plaukai tebėra šviesūs, akys – jūros mėlynumo. Tačiau nuo vyro, kuris beveik prieš tris dešimtmečius išsiruošė į kelią, gerokai skiriasi.

Būdamas 29-erių jis buvo liesas, pečius siekiančiais plaukais – tikras dainininko Kurto Cobaino antrininkas.

Žiniasklaidai pradėjus rašyti apie jo ekspediciją pasklido juokas, virtęs sąmokslo teorija: buvęs grupės „Nirvana“ lyderis išties nemirė, tiktai vaikšto po pasaulį prisidengęs K.Bushby vardu.

Dabar britui 57-eri. Jis stiprus, ranką spaudžia taip, kad net kaulai braška, veidas papilnėjęs, liemuo kiek praplatėjęs, kaip neretai nutinka sulaukus vidutinio amžiaus.

[[ge:lrytas:lrytas:44586884]]

Vyras sako, kad žmonės jį įsivaizduoja kitaip: vieni – kaip seną burtininką su balta barzda iki kelių, kiti – kaip raumeningą atletą.

„Visi klausia: „Jeigu jis vaikšto 28 metus, kodėl toks storas?“ Bet dažniausiai maitinuosi degalinėse, mėsaininėse, po tris mėnesius kur nors sėdžiu laukdamas vizos, senstu ir valgau visokius sausainius“, – sako K.Bushby.

Armijoje pritrūko iššūkių

K.Bushby užaugo kariškių šeimoje. Jo tėvas Keithas – britų specialiųjų pajėgų SAS veteranas, kariuomenėje ištarnavęs 24 metus. Jaunesnysis brolis Adrianas – taip pat kariškis. Mama Angela dirbo gamykloje.

Mokykla K.Bushby buvo tikras pragaras: dėl tuomet dar nenustatytos disleksijos jis buvo laikomas buku. Paguodą jis rasdavo stebėdamas paukščius.

Būdamas šešiolikos paliko mokyklą neįgijęs jokios kvalifikacijos ir pradėjo parašiutininkų pulko jaunųjų karių mokymus. Bet įveikti fizinio pasirengimo išbandymus jam buvo sunku: alinantį atrankos kursą jis išlaikė tik iš penkto karto ir galiausiai pateko į pulko 3-iąjį batalioną. Vieni šaipėsi iš jo nesėkmių, kitus žavėjo jo atkaklumas.

Paprastai kandidatams leidžiama bandyti du ar tris kartus. Kodėl jam buvo suteiktos net penkios galimybės?

„Nes nebūčiau pasidavęs. Turbūt tai buvo vienas pirmųjų ženklų, kad aš tiesiog nepaleidžiu to, ko imuosi. Esu truputį kaip rotveileris“, – teigia britas.

[[ge:lrytas:lrytas:44586883]]

Ir tarp desantininkų K.Bushby liko svetimas, ypač todėl, kad vengė alkoholio: „Niekada nebuvau alaus mėgėjas, o kariuomenėje tai labai ne į gera ir gali tapti problema.“ Visą tarnybos laiką jis jautė, kad kolegos juo nepasitiki ir jo negerbia.

Vos perkopęs dvidešimtmetį, tarnaudamas Šiaurės Airijoje, jis vedė moterį iš Belfasto. Po penkerių metų, kai gyveno Hampšyre, jiedu išsiskyrė. Ji su mažamečiu sūnumi Adamu grįžo namo į Belfastą. K.Bushby iš esmės buvo atskirtas nuo sūnaus.

Jį graužė ir dar kai kas – profesinė, o gal egzistencinė krizė.

Pasaulyje vyravo taika, o tiems, kurie į kariuomenę stojo tikėdamiesi kovinių užduočių, tai buvo katastrofa. 1990–1995 m. britų armija buvo sumažinta nuo 160 tūkst. iki 120 tūkst. karių.

K.Bushby liko tarnyboje, tačiau nuobodžiavo ir nerado sau vietos: „Mūsų niekur nesiuntė. Aš buvau vienas iš tų, kurie gyvenime ieškojo kitų iššūkių. Visi likome nusivylę: būdamas jaunas karys trokšti kovos, o galiausiai Šiaurės Airijoje kasdien stovi sargyboje prie vartų. Neviliojanti perspektyva.“

Užvaldė naujas tikslas

Nuo vaikystės K.Bushby troško pamatyti naujus horizontus: „Svajodavau apie didžiules keliones pėsčiomis. Pradėjau braižyti linijas žemėlapiuose, apie tai vis daugiau kalbėjomės su draugais.“

Kai jam buvo maždaug 25-eri, tėvas gimtadienio atviruke paminėjo grupę SAS karių, svarsčiusių galimybę nueiti iš Londono į Niujorką. K.Bushby sako, kad tai buvo nušvitimo akimirka.

[[ge:lrytas:lrytas:44586905]]

Ant sienos kabėjo žemėlapis. Jis paėmė juodą žymeklį ir nubrėžė liniją iš Jungtinės Karalystės į žemyninę Europą per Aziją ir Beringo sąsiaurį. Tuomet pagalvojo: kam sustoti Niujorke? Ir pratęsė liniją iki piečiausio Amerikos pakraščio.

Žinojo, kad kliūčių bus, bet jam atrodė, jog visas pasaulis sujungtas, tereikia įveikti Beringo sąsiaurį. Kitus porą metų K.Bushby tyrinėjo maršrutą, aiškinosi, kaip svajonę paversti tikrove. Teko kibti į dalykus, kurie mokykloje nesisekė: matematiką, fiziką, geografiją.

Kuo daugiau mokėsi, tuo daugiau žmonių jis pasakojo, kad tikrai eis: „Niekas rimtai nežiūrėjo, kai sakiau, kad noriu pėsčiomis apeiti pasaulį. Tai tik dar labiau kurstė mano užsidegimą. Negalėjau tos minties paleisti.“

Kelionės link stūmė ir prasta psichologinė savijauta. Jis buvo aistringas ilgų nuotolių bėgikas – jei bent vieną dieną nesportuodavo, patirdavo nerimo priepuolius.

Galiausiai pasidarė taip blogai, kad jis kreipėsi į elgesio psichologą: „Tai valdė mano gyvenimą.“

Traukti į žygį skatino ir mirtingumo suvokimas: „Į mirtį žiūrėjau rimtai. Turi tik vieną gyvenimą – ką su juo nuveiksi? Ši mintis man nedavė ramybės.“

Apsisprendęs K.Bushby susitaikė, kad nematys augančio sūnaus. Jei viskas būtų vykę pagal planą, tėvui sugrįžus Adamui būtų buvę 20 metų. Dabar jam 36-eri.

„Tai buvo sunkus sprendimas, – prisipažįsta keliautojas. – Bet sau šį prieštaravimą aiškinau taip: „Gal būčiau sūnui vertingesnis, jei nuveikčiau ką nors išties didelio?“

[[ge:lrytas:lrytas:44586906]]

Sužavėjo žmonių gerumas

1998 m. lapkričio 1-ąją K.Bushby išėjo iš motinos namų Hale. Į Pietų Ameriką jis vyko pasinaudojęs galimybe britų karinių oro pajėgų transporto lėktuvu nuskristi į Folklando Salas. Iš ten trumpu civiliniu reisu jis pasiekė oficialų savo kelionės pradžios tašką – Punta Arenasą Čilėje.

Į kelią jis leidosi su „žvėrimi“ ir 500 JAV dolerių santaupų – tuomet ši suma dabartiniu kursu prilygo maždaug 350 eurų. Ispaniškai jis nemokėjo nė žodžio, o Patagonijos stepė iškart pasitiko atšiauriomis sąlygomis. Siautė uraganiniai viesulai. Kad išsilaikytų ant kojų, ištisas dienas tekdavo eiti pasvirus maždaug 45 laipsnių kampu prieš ledinį vėją, dulkės ir smulkūs akmenukai čaižė veidą, kamavo dusulį kelianti aukštumų liga, kvėpavimo sunkumai ir badas.

Netrukus K.Bushby suprato, kad mėginimas prasibrauti per perdžiūvusią plynaukštę prilygtų mirties nuosprendžiui, tad pakeitė maršrutą – kirto Andus ir pasuko į vakarus, pakrantės link.

Vietovės tebebuvo negailestingos – kartą tris dienas jis išgyveno su vienu bananu, bet pradėjo sutikti žmonių, kurie pakeitė jo požiūrį į žmoniją. Kai reikėdavo šilumos, maisto ar tiesiog bendravimo, jis sulaukdavo pagalbos.

„Tokių pavyzdžių begalė. Pakelėje pamatai žmonių, gyvenančių lūšnose iš automobilių dalių – lipniąja juosta sujungtų durelių ir variklio dangčių. Jie vos suduria galą su galu, bet vis tiek duos dubenėlį ryžių ir vandens“, – pasakoja K.Bushby.

Tuo metu jis jau pradėjo kalbėti ispaniškai, bet dažnai su jam padėjusiais žmonėmis netgi nepersimesdavo žodžiu: „Ėjau per Atakamos dykumą Čilėje. Ten yra vienas pagrindinis greitkelis. Kol po truputį judi pirmyn, nuolat važinėjantys sunkvežimių ir tarpmiestinių autobusų vairuotojai ištisus mėnesius mato tuos pačius keliautojus, o galiausiai tampa tavo pagalbininkais. Eini, o iš pravažiuojančių mašinų tau paduoda vaisių, išmeta vandens butelių. Nežinai, kas sėdi tuose sunkvežimiuose, bet tie žmonės tavimi rūpinasi.“

Jis pasakoja apie čiliečių šeimą, kuri nuolat sukardavo šimtus kilometrų, kad atvežtų jam maisto atsargų ir pabūtų kartu. Buvo ir nepažįstamasis, sustojęs ir paklausęs, ar jis K.Bushby, ir įteikęs voką su storu maisto kuponų rinkiniu. Juos buvo galima panaudoti vokiškos ir čilietiškos virtuvės tinkle „Bavaria“, kurio restoranai išsidėstę palei greitkelį. Šis vyras taip pat davė 100 dolerių (90 eurų) su sąlyga, kad keliautojas asmeniškai įteiks atviruką jo draugui Vienoje. Galiausiai K.Bushby tai ir padarė – po 27 metų.

[[ge:lrytas:lrytas:44586907]]

Britas pripažįsta, kad prieš kelionę apie žmones galvojo nekaip: „Dvylika metų kariuomenėje – ten nepamatai gražiausios žmonijos pusės. Bet nepažįstamųjų gerumas... 99,999 proc. sutiktų žmonių parodė pačias geriausias žmonijos savybes. Visose šalyse buvo taip pat.“

Ir tokių žmonių atsirasdavo būtent tada, kai labiausiai jų reikėdavo. 2000-aisiais Peru britas susirgo sunkia virškinamojo trakto infekcija, prisidėjo kelios antrinės bakterinės infekcijos, ir keliautojas jau baiminosi blogiausio.

„Vieną dieną mane sustabdė vyras ir pasakė: „Kai pasieksi kitą miestą, ateik pas mus apsistoti.“

Taip sutapo, kad jo žmona buvo gydytoja ir vadovavo laboratorinių tyrimų įmonei. Ateinu vos gyvas, jie paima kraujo ir kitų mėginių, savaitei paguldo į lovą, duoda keturgubas antibiotikų dozes, pastato ant kojų ir nieko už tai neprašo, – stebėdamasis jis papurto galvą. – Tai dar vienas stebuklas.“

Didelių pavojų akivaizdoje

Su tais 0,001 proc., kurie neįkūnijo geriausių žmonijos savybių, K.Bushby teko susidurti Kolumbijoje: „Ten tvyrojo visiška savivalė: sukilėliai, kovotojai prieš sukilėlius, narkotikai ir su jais kovojančios žvalgybos tarnybos. Niekas niekuo nepasitikėjo. O aš – šviesiaplaukis svetimšalis pasaulio pagrobimų sostinėje. Gana kvaila.“

Bet jis pamilo ir šalį, ir moterį, vardu Catalina, su kuria draugavo 7 metus: „Jai buvo sunku, nes nė viena į šiaurę nuo Panamos esanti šalis jos neįsileido: Catalina buvo netekėjusi moteris iš Kolumbijos, dirbo statybos inžiniere, labai protinga.“

Tačiau Catalina nepakėlė jų gyvenimo nestabilumo: „Galiausiai ją prisiviliojo viena Ispanijos energetikos bendrovė ir ten ji sutiko kitą.“ Brito širdis buvo sudaužyta – ir ne paskutinį kartą.

Maždaug 2000-aisiais jis išėjo iš Kolumbijos per liūdnai pagarsėjusį Darjeno ruožą – beveik 100 km tankių atogrąžų miškų, pelkių ir kalnų juostą Kolumbijos ir Panamos pasienyje. Čia prieglobstį rasdavo tokios ginkluotos grupuotės kaip kairiosios Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos ir dešinieji Kolumbijos jungtiniai savigynos būriai.

Tai vienintelė vieta, kur nutrūksta Panamerikos plentas – ilgiausias automobilių kelias pasaulyje.

K.Bushby turėjo įveikti šį ruožą, nes kitaip pėsčiomis pasiekti Panamos neįmanoma.

Kad mažiau kristų į akis, jis apsirengė kaip valkata, o žemėlapius, kompasus ir būtiniausius vaistus slėpė į drabužius įsiūtose slaptose kišenėse. Kartais upėmis plaukdavo nugara, užsimaskavęs taip, kad primintų vandens nešamas sąnašas. Ar buvo baisu? „Be abejo. Kelis kartus į mane buvo nukreipti ginklai. Į revoliucinių ginkluotųjų pajėgų rankas patekę žmonės dažnai sušaudomi“, – neslepia keliautojas.

Kas nutikdavo, kai į jį nutaikydavo ginklą? Keliautojas mano, kad jam pasisekė: „Tos situacijos nebuvo tokios blogos. Kartą ginklą į mane nukreipė žmogus, kuris tamsoje netikėtai mane užtiko ir išsigando. O paprastai tai būdavo policija arba kariuomenė. Buvo atvejis, kai susidūriau ir su dešiniąja sukarinta organizacija.“

Tuo metu jis jau neblogai kalbėjo ispaniškai. Kaip įtikindavo nešauti? „Šypsokis, nesureikšmink padėties, nepyk. Šypsena gali padėti išsisukti iš daugybės situacijų. Tiesiog ramink, venk konflikto ir viskas bus gerai“, – sako britas.

Padėdavo ir nešiojamas aplankas su jo kelionės liudijimais: „Laimė, susidūręs su tais žmonėmis turėjau visas Pietų Amerikos laikraščių iškarpų apie mane kopijas. Su jomis galėjau išsisukti iš bet kokios padėties.“

Grėsė pražūtis po ledu

[[ge:lrytas:lrytas:44586911]]

2002–2005 m. K.Bushby keliavo per Ameriką ir pasiekė Aliaską. Ten laukė pavojingiausia ekspedicijos dalis. Kad iš JAV patektų į Rusiją, turėjo įveikti Beringo sąsiaurį – siaurą 82 km pločio užšąlantį vandens ruožą, jungiantį Arkties ir Ramųjį vandenynus.

Problema ta, kad sąsiauris jau nebeužšąla ištisai. Ledas nuolatos skyla, virsta vandeniu, o šis vėl užšąla. Šiais laikais dar niekam nebuvo pavykę sėkmingai pereiti iš Aliaskos į Sibirą.

K.Bushby susivienijo su prancūzų ir amerikiečių keliautoju Dimitri Kiefferu. Nė vienas neturėjo patirties Arkties sąlygomis. BBC filmavimo grupė atvyko įamžinti žygio, bet turėjo anksčiau sugrįžti į bazę, nes kelionė buvo pernelyg pavojinga.

Laidos vedėjas Morlandas Sandersas sakė: „Buvęs desantininkas K.Bushby pasiryžo tam, ko dar niekas nepadarė, – eiti, plaukti ir klupinėti per pusiau užšalusią jūrą. Greičiausiai gyvas kito kranto jis nepasieks.“

Keliautojas M.Sandersui pasakojo, kad visą gyvenimą nuolatos patirdavo nesėkmių, o dabar išėjo įrodyti, ką gali: „Vieni manys, kad tai absurdiška, kiti – kad neatsakinga, o kai kurie supras, kaip jaučiuosi. Gyvenime yra dalykų, dėl kurių mirti verta.“

Jiedu su D.Kiefferu vos nežuvo. Vienu metu ledas įlūžo, o 90 kg sveriančios rogės su atsargomis paniro į vandenyną, kurio vandens temperatūra buvo nukritusi žemiau nulio laipsnių. Netekus rogių ir esant 30 laipsnių šalčiui būtų laukusi neišvengiama mirtis nuo bado arba hipotermijos. Pačių vyrų nufilmuotuose šiurpiuose kadruose matyti, kaip abu ant tvirto ledo traukia permirkusias roges, kol jų neįsiurbė po judančiomis lytimis.

Keliautojai taip pat akis į akį susidūrė su baltuoju lokiu: „Mėginome jį išgąsdinti, tačiau turėjome tik fejerverkų, o iš jų nebuvo jokios naudos. Galiausiai ėmėme po truputį artėti prie žvėries. Jis sustojo ir įsistebeilijo į mus. Jei būtų norėjęs suėsti, būtume žuvę. Tuo metu nebebuvo kur pabėgti. Lokys atsistojo ant užpakalinių kojų, kad geriau mus apžiūrėtų, ir iškilo į dangų lyg prakeiktas dangoraižis. Buvo siaubinga. Baltieji lokiai milžiniški. Neįsivaizduojamai dideli.“

Plėšrūnas kurį laiką spoksojo, paskui nuėjo. K.Bushby garsiai atsikvepia, lyg palengvėjimą vis dar jaustų taip pat stipriai: „Nuo tokio niekaip nepabėgtum.“

[[ge:lrytas:lrytas:44586949]]

Po 14 dienų keliautojai pasiekė kitą krantą – prieš pat baigiantis maistui. „Dar vienas stebuklas“, – tvirtina K.Bushby.

Atsidūrę Sibire vyrai buvo sulaikyti už tai, kad į Rusiją atvyko ne per oficialų pasienio kontrolės punktą. Teismas nurodė juos grąžinti atgal į Aliaską, o tai būtų užkirtę kelią K.Bushby penkerius metus grįžti į šalį, tačiau apskundus sprendimą deportacija buvo atšaukta. Susitvarkęs reikiamus dokumentus keliautojas galėjo grįžti ir tęsti žygį nuo tos vietos, kur buvo sustojęs.

Apie meilę ir savanaudiškumą

Vis dėlto sunkiausia K.Bushby buvo susidoroti ne su kuriuo nors iš šių išbandymų, o išeiti ir palikti meilę. Arba leisti meilei išeiti.

Mongolijoje jis susipažino su japone Rika. Jų santykiai truko trejus metus, bet galiausiai ir ši moteris nuleido rankas. Tuo metu jau buvo prasidėjusi pandemija. Britas grįžo į Meksiką, nes ten buvo pigu gyventi, o Rika liko Naujojoje Zelandijoje: „Ji susirado kitą, nes buvome atskirti metų metus. Tai sunkiausia šios kelionės dalis.“

Ar jis niekada nepagalvojo, kad meilė turėtų būti svarbiau už ekspediciją? „Ne. Pirmiausia – užduotis, – pabrėžia K.Bushby. – Jeigu paskaitytumėte dar Hale rašytus mano dienoraščius, rastumėte žodžius, kad jeigu įsimylėsiu, vis tiek keliausiu toliau ir dėl to skaudžiai nudegsiu. Viskas buvo numatyta iš anksto. Santykių su moterimis taip nereikėtų kurti. Bet žinojau, kad nesustosiu.“

K.Bushby neslepia gyvenęs savanaudiškai. Išvykdamas jis žinojo, kad jei kuriam nors iš tėvų mirus jo nebus namie, į laidotuves jis negrįš. Kai sūnus Adamas vos nežuvo motociklo avarijoje, tėvas taip pat neparvyko. Jis turi dvylikametę anūkę, kurios dar nėra sutikęs.

Anot K.Bushby, nuotykių ieškojimas – tai galvojimas tik apie save: „Visus šiuos 28 metus buvau savo pasaulio centras. Viskas sukosi tik apie mane.“

O ar sūnus kada nors klausė, kodėl jo nebuvo šalia, kai jis augo? „Ne, jis susitaikė su tuo. Pirmaisiais metais jam teko ieškoti atsakymo, kodėl tėtis kažkur ten, o ne namie. Jam suaugus galėjome apie tai pasikalbėti. Jo garbei turiu pasakyti, kad jis atlaikė visus smūgius. Jis supranta savo tėvą ir yra vienas didžiausių mano gerbėjų“, – sako K.Bushby.

[[ge:lrytas:lrytas:44586912]]

Mokysis gyventi kitaip

Per dešimtmečius, praleistus kelyje, pasitaikė ir daugybė kitų nuotykių: 11 metų trukę mėginimai įveikti Rusiją trukdant griežtoms migracijos taisyklėms ir atšiauriems orams; įsigytas kupranugarių karavanas ir žlugęs planas su šiais gyvūnais Šilko keliu pasiekti Europą; policijos palyda itin akylai stebimame Sindziango regione Vakarų Kinijoje, kur britas taip pat buvo palaikytas šnipu.

Būta ir visiško sąstingio laikotarpių. 2005-aisiais jis parašė atsiminimų knygą, už kurią iš leidyklos gavo nemažą avansą. Šie pinigai padengė brangiausią jo kelionės dalį – Beringo sąsiaurio įveikimą. Tačiau prasidėjus finansų krizei planuoti rėmimo susitarimai žlugo ir lėšos baigėsi.

Pritrūkęs pinigų britas išvyko į Meksiką. Ten dvejus metus vos sudūrė galą su galu: dirbo padavėju ir padėjo organizuoti katerių lenktynių mokyklos veiklą.

2010-aisiais serialo „Kortų namelis“ kūrėjas Beau Willimonas pasiūlė jam finansinę paramą, tad K.Bushby galėjo tęsti kelionę. Vėliau, prasidėjus pandemijai, jis vėl grįžo į Meksiką ir joje įstrigo dar trejiems metams.

Dabar jis pagaliau vėl Anglijoje ir eina paskutines dešimtis kilometrų namo į Halą. Nors atrodo ramus, kaip iš tiesų jaučiasi? Sako, kad baisu taip, kaip dar niekada nebuvo: „Mano gyvenimo tikslas netrukus staiga išnyks. Mano pasaulis tuoj sustos. Dar akimirka, ir nukrisiu nuo pasaulio krašto. Nemoku gyventi suaugusio žmogaus gyvenimo. Turėsiu susirasti darbą, turėsiu suaugti ir tai baugina. Grįžęs gyvensiu mamos namuose. Man bus sunku. Sprendimas – turėti kuo užsiimti. Susirasti aistrą, kitą užduotį ir kibti į ją iš visų jėgų.“

Ar K.Bushby mano liksiantis Hale? „Ne“, – atsako nė nesudvejojęs.

Gal pailsėjęs vėl bus pasirengęs leistis į žygį? „Ne, – sušunka jis. – Mane žavėjo visa kelionė, pats mėginimas nusigauti iš taško A į tašką B, tačiau nemėgstu vaikščioti – tai velniškai nuobodu. Tikrai be galo nuobodu.“

28 metus trukusioje kelionėje aplink pasaulį – daugybė nuotykių ir akistata su mirtimi