Kaip rašo F. Schettino, iškart įvykus nelaimei jis davė tris
nurodymus. Pirmiausia - uždaryti hermetiškas duris, vedančias
laivagalio link. Antra - pasukti vairaratį tiesiai - jeigu laivas
būtų toliau tęsęs kursą į kairę, pradauža būtų buvusi dar didesnė.
Trečia - nusiųsti bocmaną į laivo priekį, kad tas, būtinybės
atveju, mestų inkarą.
Savo paskutinį manevrą - dreifavimą kranto link nemetant inkaro
- F. Schettino apibūdino kaip „ypač teisingą“. Nes kitaip, kapitono
nuomone, laivo pirmagalys būtų neišvengiamai susidūręs su uola, o
laivas iškart nuskendęs. „Aš sudariau optimalias sąlygas tam, kad
būtų išgelbėti visi, kad ir kaip toliau klostėsi įvykiai“, - rašo
jis.
Prieš kapitoną ir dar aštuonis asmenis vyksta tyrimas dėl sausį
įvykusios tragedijos, per kurią žuvo 32 lainerio keleiviai ir
įgulos nariai.
F. Schettino, be kita ko, kaltinamas nužudymu per aplaidumą ir
tuo, kad paliko laivą nebaigus iš jo evakuoti žmonių. Jis įtariamas
sukėlęs katastrofą, nes su laivu pernelyg arti priartėjo prie
kranto.
F. Schettino aiškina, kad iškart evakuoti per 4 tūkst. žmonių
būtų buvę per daug pavojinga jų gyvybėms. O suprasti tragedijos
mastą jam sutrukdė dėl dingusios elektros neveikiantys kompiuteriai.
„Laivas - geriausia iš visų galimų gelbėjimo valčių. Kapitonas
gali pasinaudoti laiku, būtinu, kad tinkamai įvertintų
susiklosčiusią situaciją ir nesukeltų panikos. Jis - vienintelis
atsakovas, visų pirma prieš Dievą, o vėliau prieš žmones“, -
pridūrė F. Schettino.
Kapitonas pastebi: niekas neatkreipia dėmesio į tai, kad
pradinis maršrutas būtų lėmęs tolesnį susidūrimą su uolomis ir visų
arba beveik visų keleivių, plaukusių „Concordia“, žūtį. F. Schettino
apgailestavo, kad juodoji dėžė neužregistravo laivo katastrofos ir
jo žodžius patvirtinti gali tik liudininkai.
Kruizinis laivas „Costa Concordia“, kuriame buvo daugiau kaip 4
200 žmonių, sausio 13-ąją prie Džiljo salos rėžėsi į uolas. Per
katastrofą žuvo 32 žmonės.