Skandinavijai atsitiesiant nuo ledynmečio naštos, senka Baltijos jūra

Nors nuo Maldyvų iki Manhatano nerimaujama dėl audrų sukeliamų potvynių ir dėl pasaulinio klimato pokyčių kylančio vandenyno lygio, šiaurinei Skandinavijai kyla kitokių rūpesčių: šis regionas kyla, o dėl to senka Baltijos jūra.

„Tam tikra prasme mums pasisekė“, - sakė Liuleo savivaldybės aplinkos apsaugos strategė Lena Bengten, atkreipdama dėmesį į žalą, kurią padarė neseniai siautėjusi superaudra „Sandy“, nuo Haičio iki Jungtinių Valstijų nusinešusi per 200 žmonių gyvybių.

Skandinavijos šiaurinės dalies tektoninis kilimas, kurio greitis - beveik centimetras per metus, yra vienas iš sparčiausių pasaulyje. Šis procesas yra dalis tebevykstančio atsitiesimo po paskutiniojo ledynmečio, kai regione palei Šiaurės poliarinį ratą ištirpo milžiniški ledynai, dėl kurių masės sausuma buvo įdubusi.

„Tai šiek tiek panašu į čiužinį iš korėtos gumos. Praeina šiek tiek lauko, kol jis išsitiesia po to, kai atsikeliate, - aiškino geodezijos profesorius Martinas Vermeeris (Martinas Vermejeris) iš Suomijoje esančio Aalto universiteto.

Kylant sausumai, Suomijos teritorija kasmet padidėja septyniais kvadratiniais kilometrais.

Liuleo regione, esančiame į pietus nuo poliarinio rato, vyrauja pušynais apaugusios lygumos, o jūra žiemą užšąla. Pakilus sausumai, kai kurios pajūryje buvusios akmens amžiaus, vikingų laikų ir viduramžių gyvenvietės atsidūrė toli nuo krantų.

Dėl šio proceso Skandinavijos gyvenvietėms mažėja jūros potvynių pavojus - kitaip nei žemoms saloms nuo Tuvalu iki Kiribačio arba miestams, pradedant Niujorku, baigiant Šanchajumi. Socialinį tinklą „Facebook“ valdanti bendrovė investuoja į naują duomenų centrą Liuleo - toje vietoje, kur anksčiau buvo jūros dugnas.

Tačiau kylant sausumai taip pat daugėja išlaidų. Liuleo planuoja iki 2020 metų pagilinti savo seklėjantį uostą, kad į jį galėtų įplaukti didesni laivai, o šis projektas kainuos 1,6 mlrd. Švedijos kronų (638 mln. litų).

„Net jeigu neturėtume ambicijų priimti didesnius laivus, vis tiek turėtume tai atlikti mažesniu mastu, kad kompensuotume sausumos kilimą“, - sakė uosto direktorius Rogeris Danellis.

Gilinimo darbai, kad uostas toliau priimti laivus, kokie į jį įplaukia dabar, kainuotų 400 mln. kronų (159,5 mln. litų), o paskutinį kartą uostas buvo gilintas 8-ame dešimtmetyje, sakė statybų vadovė Jeanette Lestander. Per šį uostą daugiausiai eksportuojama geležies rūda, o įvežamos akmens anglys.

Tačiau dėl numatomos jūros lygio kilimo šiltėjant pasaulio klimatui reiškia, kad ateinančius 40 metų uostą reikės gilinti mažiau nei 8-ame dešimtmetyje.

„Jūros lygio mažėjimas lėtės“, - J. Lestander sakė per vizitą Liuleo. Numatoma, kad ateityje jūros lygis mažės po 0,7 centimetro per metus. Šiuo metu jis per metus sumažėja 0,9 centimetro.

Švedijos šiaurėje esančioje Pajalos vietovėje, už 200 kilometrų nuo jūros ir 170 metrų aukštyje virš dabartinio jūros lygio, archeologai neseniai rado 10,7 tūkst. metų senumo akmens amžiaus medžiotojų stovyklavietę, kuri kadaise buvo įsikūrusi prie Ancyliaus ežero - Baltijos jūros pirmtako.

„Nustatėme laužavietėje rastų apdegusių kaulų amžių radioaktyviosios anglies metodu“, - sakė Norboteno muziejaus archeologas Olofas Ostlundas. Medžiotojai toje vietoje tikriausiai buvo apsistoję netoli tirpstančio ledyno, kurio storis kadaise siekė 3 kilometrus, pakraščio.

Ekspertai ištyrė nuosėdas, kurios rodo, kad anksčiau stovyklavietė buvo prie ankstesnio didžiulio ežero, kuris trumpam buvo atskirtas nuo Šiaurės jūros, kylant sausumai, tačiau vėliau vėl su ja susijungė.

Liuleo senamiestis su XV amžiuje pastatyta bažnyčia ir ryškiai raudonai nudažytais mediniais namais iš pradžių iškilo saloje, žmonėms įsikūrus ankstesnėje saugioje vietoje. Šis miestas buvo tuometės Švedijos ir Suomijos karalystės pakraštyje, kur buvo stengiamasi sustabdyti Rusijos įtakos didėjimą.

Dabar senamiestis yra aukštoje ir sausoje vietoje, toli nuo jūros.

Avys ganomos lauke, kuris kadaise buvo uostas. Vienoje vietoje Švedijos krantai pakilo apie 300 metrų nuo ledynmečio pabaigos prieš maždaug 10 tūkst. metų.

Šiame regione besitraukianti jūra glumino žmones ne vieną šimtmetį. Kai kurie krikščionys tikėjo, kad vanduo vis dar senka po Biblijoje aprašyto tvano, per kurį esą išsigelbėjo Nojus, pasistatęs didžiulį laivą prieš Dievo siųstą potvynį ir paėmęs į jį visų pasaulio gyvūnų.

Daugelis kitų šalių susirūpinusios dėl potencialių išlaidų, kurių prireiks, jeigu jūros lygis toliau kils pagal Jungtinių Tautų (JT) klimato kaitos komisijos prognozes - 18-59 centimetrų per šį šimtmetį.

Per praeitą šimtmetį pasaulinio vandenyno lygis pakilo 17 centimetrų.

Komisija nurodo, kad pagrindinė šio proceso priežastis yra klimato šiltėjimas dėl taršos anglies dvideginiu, patenkančiu į atmosferą deginant iškastinį kurą.

JT prognozėse neatsižvelgiama į galimybę, kad Grenlandijos ir Antarktidos ledynų tirpsmas gali paspartėti, nes šis scenarijus dar nėra aiškus.

Tačiau daugelis ekspertų prognozuoja spartesnį ledynų mažėjimą ir teigia, kad per šį šimtmetį vandenyno lygis gali pakilti metru.

Didžiosios Britanijos Antarktidos tyrimų instituto profesorius Davidas Vaughanas sakė, kad jūros lygis skirtinguose regionuose keisis nevienoda sparta, priklausomai nuo tektoninių plokščių judesių, žemės traukos pokyčių, taip pat vandenynų srovių ir vėjų pasikeitimų, panašių į stebimus Ramiajame vandenyne.

Pavyzdžiui, jūros lygis netoli Grenlandijos gali nusileisti, nes dabar jos ledynai smarkiai slegia sausumą, tad ji yra įdubusi. Ledynams ištirpus, sausuma pradės kilti, panašiai kaip Skandinavijoje.

„Skandinavija kils ... jūros lygis aplink Antarktidą ir Grenlandiją žemės. Beveik visos mano matytos prognozės rodo, kad sparčiausiai (jūros lygis) kils Ramiajame vandenyne ties pusiauju“, - aiškino D. Vaughanas.

Netoli Liuleo gyvenantis 56 metų Hansas Lindbergas sakė, kad jo tėvai 1960 metais pastatė medinį pajūrio namelį tuometėje Kalkholmeno saloje.

„Iš čia matydavom tik jūrą“, - vyras rodė į dumblėtą, nendrėmis apžėlusią seklumą tarp salos ir žemyno. Buvusios salos gyventojai sakė bijantys, kad naujasis sausumos tiltas gali tapti keliu nepageidaujamiems lankytojas, galbūt vagims.

„Dabar į salą galima nueiti. Kai buvau vaikas, mano tėvas turėjo sunkią valtį, kurią galėdavom pertempti per seklią sąsiaurio dalį. Dabar tai neįmanoma“, - teigė H. Lindbergas.

Įvykusius pokyčius įrodo sena nespalvota išblukusi nuotrauka, kurioje matomos dvi mergaitės - H. Lindbergo sesuo ir pusseserė - žaidžiančios smėlio duobėje prie namelio 7-ame dešimtmetyje. Nuotraukoje matosi tik atvira jūra be jokios dumblėtos seklumos.

Tik XVIII amžiuje Švedijos mokslininkas Andersas Celsius, kurio vardu yra pavadinta temperatūros skalė, pirmasis apskaičiavo sausumos kilimo greitį, ištyręs XVI amžiaus žemės valdų dokumentus, kuriuose pažymėtos uolėtos salelės, kuriose buvo medžiojami į sausumą išlipę ruoniai.

Iki A. Celsius laikų daugelis šių „ruonių uolų“ buvo taip aukštai iškilusios virš vandens, kad gyvūnai nebegalėdavo ant jų užsiropšti, nurodoma istoriko Martino Ekmano knygoje. Remdamasis šiais duomenimis, A. Celsius pirmasis apytikriai išmatavo, kad jūra per metus nuslūgsta 1,4 centimetro, nors šis skaičius veikiausiai buvo per didelis.

Žinant, kad kylant pasauliniam vandenyno lygiui jūra slūgs lėčiau Švedijos šiaurėje, Liuleo savivaldybės pareigūnė L. Bengten sakė, kad nuo šių metų įsigalioja naujos taisyklės, draudžiančios statyti namus žemiau nei du metrai virš jūros lygio, nors šiame mieste statybos pastaruoju metu buvo labai suintensyvėjusios.

„Tai mada. Pagyvenusių žmonių niekada neviliodavo gyventi šalia jūros - ji žino, kaip ten šalta, drėgna ir vėjuota. Galbūt ji atėjo su geresniais statiniais“, - aiškino ji.

Daugelyje vietų nuo Šiaurės Karolinos iki Australijos kovojama su kylančiu jūros lygiu, nekilnojamojo turto vystytojams baiminantis, kad jie gali prarasti milijardus dolerių, jeigu pakrančių teritorijos bus iš naujo pažymėtos kaip užliejamos zonos.

„Šiaurėje, kur sausuma kyla sparčiausiai ... šį šimtmetį nekils jokių rūpesčių“, - sakė Švedijos meteorologijos ir hidrologijos instituto mokslininkas Thomas Hammarklintas, nes tektoninis kilimas kompensuos iki metro aukščio užliejimą.

Tačiau jis nurodė, kad Stokholmas ir teritorijos pietų bei vakarų Švedijoje, kur sausuma kyla lėčiau, gali nukentėti.

Pasak Th. Hammarklinto, vienas iš siūlomų drastiškų sprendimų - jog Baltijos jūros šalys, įskaitant Rusiją, Vokietiją, Lenkiją ir Baltijos valstybes, pastatytų užtvaras tarp Danijos ir Švedijos siauriausioje jūros vietoje ties Kopenhaga. Tačiau mokslininkas tokio projekto kainos įvardyti nesiryžo.

„Baltijos jūra vėl taptų ežeru“, - sakė jis.